AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Derybose su pasąmone

Kauno bienalė „Unitekstas“ psichoanalitiniu požiūriu

 

Eleonora Jėgialaitė
Nr. 38 (1052), 2013-10-18
Pagrindinės idėjos – „Uniteksto“ – formuluotę supratau kaip ne ką kita, o kvietimą labiau atsižvelgti į pasąmonę. Nežinau, kiek tai įmanoma. Galbūt vietoj gidų turėtų darbuotis bienalės psichoanalitikai arba meditacijos treneriai. Jie turėtų tyliu maloniu balsu drąsinti įsijausti, nes jausti čia svarbiausia. Audriaus Janušonio keraminio ir ne tik lydinio pasaulis – instaliacija iš gal dvidešimties darbų – klampus kaip ant blakstienų minantis sapnas. Pavidalai liejasi tarpusavyje, virsta neaiškiai nusiteikusia minia. Judit Hettema tinklų kaugės ir apvilkti valčių kūnai gąsdina lyg nesuprastų minčių jovalas. Analitikai įspėja, kad ten tūno Gordijaus mazgai. Persipynusios nuodribos tikriausiai slepia ką nors gėdingo, pūvančio, o gal dar skaudančio. Jūratės Jarulytės tapyba aiškiai byloja apie kokią nors (emocinę) katastrofą, greičiausiai keli pagrindiniai laidai nutrūko ir nieko nebegalima sugrąžinti, gal tik gedėti, o jei gerai seksis – pasveikti. Violetos Laužonytės „Pelenų laiškai“, rodos, kaip tik ir yra tokio gedėjimo ritualo dalis: menininkė presuoja ir verčia „popieriaus lakštais“ sudegusius medžius. Tai, kas prarasta, pervirškinama į naują turinį. Aišku, kad čia šiek tiek dalyvauja ir sąmonė, nes pasąmonei turbūt labiau patiktų liulančios pelkės su savaiminėmis difuzijomis. Tačiau rituale vis dėlto karaliauja ne sąmonė.
 
Marija Marcelionytė-Paliukė pristato „Septynias neskaitytas knygas“, o tos suvokiamos vizualiai. Pagalvojus apie studentų svajonę perprasti knygas ant jų miegant šyptelėjau, bet susizgribau, kad žiūrėjimas į puslapius vietoje skaitymo gali reikšti visai ne žinių ilgesį, o ištarmę, kad tekstai ne visada atskleidžia svarbiausia. Skaitymas tarp eilučių juk taip pat pasąmonės sritis.
 
Craigo Fisherio instaliuota siena „Pražūtingos situacijos (Nuolaužos)“ atrodo nekaltai, ne taip, kaip tie rūstūs Laužonytės pelenai ar žudikiški Hettemos tinklai. Spalvos vaiskios, švelniai sintetinės, kaip madingų suknelių, o gal tie pramoninio profilio raštai pasiūlė pagalvoti apie drabužius? Toks britiškas dizainas, tik su įsriegtu nerimu. Pavadinimas padeda sąmonei atpažinti ir įvardinti netvarką. Bemaž ištinka „skudurinės Onutės“ arba Frankenšteino kančia – net tas gražusis Fisherio pasaulis sudurstytas iš gabalų, paplėšytas, atlenktas, užmaskuotas. Nė kiek neramina ir gražiosios Chi-Yu Liao mergaitės – „Daugiaserijiniai šmėžavimai“. Jos kažin kokios piktdžiugiškos ir patenkintos savo plastmasiniu pasauliu, aplinkui išdėliotomis mėsomis ir savo sustingimu. Lyg būtų natūralu būti absoliučiai nenatūralioje aplinkoje. Jei pasigilintume, didelė tikimybė susitikti „ponią traumą“. Silvia Giambone tyčia taip ir padaro – prisisiuva apykaklaitę tiesiai prie kaklo odos. Dabar ji būsianti graži – ir tėveliai, ir berniukai ja grožėsis. Kraują galima nuvalyti. Moterys dėl grožio dar ne to pasidaro. Ir pro pažastis silikoną kiša, ir noselę nutrupina, ir antakius išsibaksnoja, ir visaip kitaip pasigražina. Nes nieko nėra baisiau, kaip tapti atstumtąja. Ims ir pakiš po Hettemos tinklais, negalėsi gražiai pozuoti kaip Gao Yuan taivanietės nuogalės, norinčios tapti vakarietiškomis danajomis. Trumpiau tariant, toje bienalėje už kiekvieno kampo tyko po progą susitikti su tokiais dalykais, dėl kurių gatvę pereiname. Patricia Piccinini ta prasme pati blogiausia. Iki trečio aukšto užkopti jau ir taip kiek prireikia dvasinių jėgų. O kai pasieki bienalės „smūgį į paslėpsnius“, būni gerokai išvelėta.
 
Nepagalvojau, kad salėse atsirado ateivių ar trolių – neišsigandau, kad australės sukurtos būtybės kitokios, tik tų padarų pažeidžiamumas, patiklumas skaudžiai primena mane pačią kai kuriais atvejais. Gelbsti tik tai, kad tie pabaisiukai turi draugų – su susižavėjimu į juos žvelgiančių vaikų. Susigraudini kaip paauglystėj pamačiusi negražų, bet labai mielą šunytį. Apsižvalgai, ar tavęs tokios nieks nemato. Tada kilsteli kaktą ir prisimeni savo seną skydą – profesiją. Į knygutę užsirašai kelias kandžias pastabas. Ir su oria antakių asimetrija išeini į Parodų rūmus „jaunimo pažiūrėti“.  
Pas jaunus autorius eiti drąsiau. Jie negali per daug švaistytis išmintimi, nes atrodys juokingai. Dažnas tą supranta. Gal ir pasąmonė dar jų mažiau užteršta. Nors ką gali žinoti. Adomo Danusevičiaus piešiniai, derinti su nuotraukomis, visko prikaupę nelyg putojanti užtvanka. Čia vyrų pasaulis. Rodos, personažai tarsi užklupti arba nežino, kad yra stebimi. Tai gali suprasti iš atsisukimų susikūprinus, rankos laikymo lyg netyčia. Jie patys sau nejaukūs. Todėl visiškai tinka į eilę pas psichoterapeutą kaip ir visi kiti anksčiau suminėti.
 
Salėje dominuojantis Augustino Kluodos veikėjas aiškiai gali būti įtartas didybės manija. Marijos Šnipaitės instaliacija „Kas kartą“ su ištįsusiu šešėliu moko mus žvelgti į tolį arba pamatyt tolius, o tai primena apie pabėgimo galimybę. Barboros Gediminaitės kūrinys, o gal net labiau šviesos instaliacija visai neslepia, kad naudoja hipnozės priemones – daugybė veidrodėlių skaido pasaulį į fragmentus ir manipuliuoja šviesa. Labai gražu, bet kyla pavojus, kad bus suskaldytas į fragmentus ir sveikas protas. Privalai atplėšti akis ir nerti į patamsius, kur Linas Blažiūnas migdo pelėdas. Naktis, pilnatis, o ko jos tupi? Juk dieną turi nejudėti. Aišku, kad už akimirkos plastels. Ir išgąsdins, kaip visada išgąsdina staigiai sulojęs šuo. Nors žinai, kad los. Bet nieko negali padaryti. Krūpteli. Reikia nešdintis, nieko nebus. Vienam kartui poveikio paprasčiausiai per daug. Šias parodas reikėtų lankyti po kelis kartus.
 
Parodos veikia iki sausio 5 d.
Daugiau informacijos www.bienale.lt

 

Į viršųĮ VIRŠŲ