Karnavalas tamsoje

Česlovas Lukenskas – legendinės avangardinės grupės „Post Ars“ narys, tarpdisciplininių menų kūrėjas ir meninių vyksmų provokatorius, rugpjūčio viduryje atidarė parodą „Dadasklaida“ VDA parodų salėje „Titanikas“. Nors ir vasaros atostogų metas, parodą sunku užtikti tuščią. Vis dėlto Lukenskas yra tas menininkas, dėl kurio parodos verta išlaukti tinkamo momento, kad darbus galėtumėte apžiūrėti salėje vieni, o dar geriau, jei „Dadasklaidoje“ apsilankysite keletą kartų.

Sulaužiusi savo taisyklę, nuėjau parodos atidarymo vakaran. Lukenską ir jo darbus mačiau, kartu su paroda pristatytą dailininko eilėraščių knygą „Eilėvaizdžiai“ varčiau. Tačiau patirti parodą trukdė triukšmas, minios murmesys, susimaišę kvepalų, vyno, cigarų dūmų ir rugpjūčio kvapai. Šalia manęs stovėjusi parodos lankytoja šypsojosi, o jos aitriai dažytos raudonos lūpos degte degė Lukensko „juodulių“ fone. Nugirdau, kaip toji ponia švelniai priekaištavo autoriui, kad jo drobės primena pragarų sutemas. Ką į tai atsakė Lukenskas, nugirsti nebepavyko. Bandžiau sekti jos žvilgsniu, bet šis vis nuslysdavo kažkur minios viršugalviais ar atsimušęs į parodos objektus greitai grįždavo atgal.

Tai man patiko. Prieš akis plėtojosi vyksmas – parodos objektai provokavo, pjovė žiūrovę netikėtumo potyriu, įtraukė į procesą taip, kad ši supanašėjo su paslapčiomis per rakto skylutę žvilgčiojančia mergaite. Buvo akivaizdu, kad dailininko darbai turi jėgos, gaivališkumo, o norint patirti parodos objektų pasirodymą visai nebūtina suprasti kūrėjo užmačias. Darbai veikia nepriklausomai nuo to, ar to nori į juos žiūrintis asmuo. Po sales išdėstyti „juoduliai“ įdomūs ir gyvi. Dėl jų ir sugrįžau jau į tuščią parodų salę.

Lukensko paroda gaivino. Kūrė kone svaiginantį grynumo, laisvės potyrį, bet ir nevargino spalvingais vaizdais ar įmantriomis formomis. „Juoduliai“ lūkuriavo lankytojų žvilgsnių, pasiruošę mestelti juose pritvinkusią chaotiškai gaivališką jėgą ir pasirengę karnavališkam atsivėrimui.

Kodėl miniu karnavalą, jeigu parodoje tėra tik juodai nuteptos, kartais subraižytos drobės, juodu dažu „nuglostytos“ lentos, suangliję rąstigaliai ir iš ausinių murmantys balsai?

Filosofo Michailo Bachtino žodžiais tariant, karnavalui visai nebūtinas paviršinis spalvingas vyksmas ar spindesys, bet visada būdingas juokas, saiko trūkumas, įžūlumas, kūno funkcijų sureikšminimas, socialinių normų, hierarchijos nepaisymas, privilegijų ir draudimų peržengimas. Taigi karnavalo vyksmas paklūsta tik savo paties taisyklėms ir laisvės įstatymams. Parodoje karnavališkumo elementų gausu. Jie slepiasi po dadaistinėmis vaizdo, garso, pojūčių samplaikomis, provokuojančiu objektų juodumu, trupėjimu, teplumu. Man patiko, kad ant švarių galerijos grindų nuo objektų byrėjo anglies trupiniai, tvyrojo laukinis nuodėgulių ir ugnies tvaikas. „Dadasklaida“ – apgalvotas priešingybių kratinys. Čia yra ir nuoširdaus juoko, parodijos, autoironijos, ir netikėto meninio įžūlumo, atmiešto nuogo atvirumo pliūpsniais.

Lankytoją pasitinka eilėmis sukabintos juodosios drobės su ant jų priklijuotais žodinių kalambūrų „langeliais“. Užrašytieji tekstai daugiausia nerišlūs, murmantys apie pavojingus žmogaus kūno ir dvasios pakitimus, socialiai priimto asmens „sveikumo“ ribų peržengimus. Kūnų, apie kuriuos kalbama, tarsi ir nėra, bet kūniškumo patirčių – gausu. Čia galima prisiminti Johno Fiske’s plėtotą mintį, kad karnavališko vyksmo epicentras yra ne individo kūnas, o pats kūniškumo patyrimas. Lukenskas mėgaujasi peržengdamas „padorumo“, „normalumo“ ribas ir kūniškumo patirtis perkelia į juodą drobę arba paverčia garsiniais patyrimais. Žodžiai perkuriami, garsinės mantros, sudarytos žaidžiant vieno ar kelių žodžių variacijomis, įtraukia į siautulingą tamsumos karnavalą. Lukenskiško karnavalo linksmybės – sąlyginės. Kaip ir pati paroda, emociškai labai paveikios, balansuojančios tarp juokdario triukų efemeriškumo ir gilių skaudulių atvėrimo.

Paveikslų-skelbimų lentų nesistengiau įsiminti ar suprasti. Akys slydo tekstais, įtupdytais į juodus, juosvus, raudonai juosvus, pilkšvai juosvus drobių paviršius. Įsitraukusi į žaidimą, klausydama garsiavaizdžių specialiai prisimerkiau, kad balzganos tekstų eilutės juodose ikonėlėse – tarsi antkapiuose, tarsi narveliuose – susilietų į bendrą vaizdo ir garso dekorą, veiktų ne tik regą, bet ir klausą. Galop supainiotų mane ir atimtų mano išankstinę nuomonę, „žinojimą“ ir supratimą apie meną, parodą, autorių. Suabejojau – ar išties garsiavaizdžius įgarsina pats parodos autorius. Gal tekstus pyškina chtoniški, veik išnykę ir užmiršti mitologiniai aitvarai, naminukai, tūnantys tamsiose pasąmonės kertėse kaip neįsisąmoninta, nepanaudota kūrybinės energijos talpykla?

Galinėje ekspozicijos salėje eksponuojami didžiausi parodos objektai – tiek kabantys juodų paveikslų pavidalu ant sienų, tiek tūnantys salės pakraščiuose kaip skulptūros. Visi šie menininko darbai prašyte prašosi su jais elgtis taip, kaip su meno kūriniais elgtis nederėtų. Lukensko kūrinius yra būtina liesti, čiuopti, gal net uostyti, taip identifikuojant jų kilmę. Darbai plepūs, pritvinkę energijos, pasiruošę priblokšti žiūrovą. Ilgai tyrinėjau kūrinių kūnuose ugnies degimo paliktus pėdsakus, raštus, rieves, trupinius, suanglijusias medžio atplaišėles. Liečiau ir kabančių paveikslų paviršius. Išsitepiau rankas, panagės prisigėrė nuodėgulių purvo. Skulptūriški, apangliję objektai masino juos krapšyti, su jais žaisti taip, kaip vaikystėje žaisdama braižydavau medžio šakelėmis krosnies sieneles ar ugniakuro suodžių juodumoje voliodavau balzganą vasaros obuolį. Lukenskas taip pat žaidžia. Ir jo suręsti, sunešti, užjuodinti objektai žaidžia. Žaidžia tiek su pačiu savo gimdytoju, tiek ir su parodos lankytojais. Menininkas kūriniuose pateikia apverstą, „veidrodinį“ pasaulio matymo ir mąstymo būdą, paremtą chaotiška, taisyklingai ritminga, daugiabriaune logika. Kiekvienam lankytojui kūriniai atsiveria tiek, kiek lankytojas atsiveria jiems.

Tačiau karnavališka parodos juoduma anaiptol nėra bauginantis pragaro šešėlis. Tai – tamsuma. Tokia, kokia būna ne visai sudegusioje anglyje ar susmilkusiuose suodžiuose. Ta tamsuma, iš kurios išsivaduodami gimtyje vėl esame priglaudžiami mirties. Lukenskas peržengia trapias, nutylimas žmogaus kūniško buvimo, savęs ir kito suvokimo ribas. Todėl kūriniai gryni, stiprūs, jų murmesys įtikina.

Tiesa, iš pirmo žvilgsnio paroda gali atrodyti kaip pokštas. Ir išties, karnavališko persirenginėjimo, emocijų, nuotaikų kaitos čia gausu. Autorius klibina socialiai nepatogias, nematomas, nemėgstamas viešai aptarinėti temas – senatvę, laikinumą, mirtį, meilę, tuštumą, beprotybę, socialines taisykles, jų ribotumą. Paroda tarsi juokiasi iš racionalaus meno vartotojo, kuris palengva praradęs budrumą yra sudorojamas „juodulių“. Žiūrovas persigeria parodos tamsuma, tampa tikresnis, labiau gyvas, galop sumišęs, sunerimęs. Pamėkliška tamsuma įtraukia, atima išankstinį nusiteikimą parodoje pamatyti „lengvą“ meną. Šiuo požiūriu Česlovas Lukenskas yra tikras dadaistas. Jis savo kūriniams naudoja skirtingus elementus, skatina kitaip pamatyti jo siūlomą realybę ir pasinaudoti savo vaizduote, nesiginčijant priimti menininko kūrybinį būdą, grįstą laisve, atsitiktinumu, improvizacija ir žaidimu. Todėl ši paroda – savotiška autoriaus išpažintis ir kiekvieno žiūrovo pažintis su savimi.

Paroda veikė iki rugsėjo 7 d.