7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Padidinimas

Algirdo Šeškaus fotografijų paroda Kauno fotografijos galerijoje

 

Tomas Pabedinskas
Nr. 32 (1046), 2013-09-06
Fotografija Dailė
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas

 

Vasaros pradžioje Kauno fotografijos galerija, pristačiusi Algirdo Šeškaus darbus šių metų tarptautinėje meno mugėje „Art Vilnius“ ir žadėjusi surengti jo asmeninę parodą Kaune, sukūrė intrigą. Nejučia kilo klausimai, vertę nekantriai laukti parodos atidarymo Laikinojoje sostinėje: kokie anksčiau neeksponuoti kūriniai bus atrinkti naujai parodai? Koks bus fotografijų atspaudų ir pačios ekspozicijos „formatas“? Ir svarbiausia – kaip didesnę parodos erdvę užpildys A. Šeškaus darbams būdinga intensyvi, bet individualaus išgyvenimo ir asmeninio santykio su atvaizdais reikalaujanti nuotaikų ir nuojautų raiška?
 
Kauno fotografijos galerijoje iš tiesų buvo galima išvysti parodos anotacijoje minimus „vintažinius, paties autoriaus spausdintus sidabro atspaudus“ ir darbus, kurie „iki šiol tegyvavo kontrolinių atspaudų pavidalu ar nugulė knygose“. Kita vertus, daugelis eksponuojamų fotografijų jau buvo pažįstamos iš kitų A. Šeškaus kūrybos pristatymų parodose ir knygose. Po daugiau nei du dešimtmečius trukusios kūrybinės pertraukos ir pakartotinio A. Šeškaus kūrybos „atradimo“ besibaigiant XXI a. pirmajam dešimtmečiui šio autoriaus fotografijos sulaukia nuolatinio dėmesio: 2009 m. pasirodė pirmoji autorinė menininko knyga „Žaliasis tiltas“, 2010 m. kuratorė Margarita Matulytė surengė personalinę jo parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, pastaraisiais metais išleisti albumai „Archyvas (Pohulianka)“, „Meilės lyrika“, „Variacija buvimo išorėje tema“, darbai pristatyti šių metų Venecijos bienalėje.
 
Paroda Kauno fotografijos galerijoje, tęsdama įsibėgėjusį A. Šeškaus kūrybos aktualizavimo šiandienos kontekste procesą, ne tiek siūlo pažinti naujus tos kūrybos aspektus ar atrasti dar nematytus pavienius darbus, kiek provokuoja tiksliau apibrėžti šio autoriaus vietą Lietuvos fotografijos kontekste bei sąsajas su tarptautinėmis fotografijos tendencijomis. A. Šeškus šiandien vadinamas „nuobodulio estetikos“ atstovu. Tokiam apibūdinimui tvirtą ir iki šiol neišjudintą pagrindą padėjo menotyrininkės Agnės Narušytės tyrimai, aiškinantys Lietuvos fotografijos raidą praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje. Tuo metu kartu su kitais jaunaisiais fotografais debiutavęs A. Šeškus kūrė naują fotografijos kryptį, vėliau apibrėžtą „nuobodulio estetikos“ sąvoka. Ji taip pat puikiai apibūdina pirmuosiuose fotografo albumuose  („Žaliasis tiltas“ ir „Archyvas (Pohulianka)“) publikuotus darbus. Tačiau vėlesni leidiniai, kaip ir paroda Kaune, rodo, kad „nuobodulio estetikos“ paženklinta tik dalis fotografo kūrybos, o kiti darbai labiau byloja apie menininko individualumą, o ne priklausomybę bendrai XX a. 9-ojo dešimtmečio Lietuvos „avangardinės“ fotografijos tendencijai. „Nuobodulio estetikos“ bruožai (aiškaus siužeto nebuvimas, vaizdo išsiliejimas dėl judesio, analoginės fotografijos „šiukšlės“) ne viename A. Šeškaus darbe dera su gana išraiškingais pilkų tonų kontrastais, „neliteratūriniais“, tačiau sklidinais užuominų, vos pastebimais kasdienybės įvykiais. Slegiantį sovietmečio nuobodulį tokiose fotografijose keičia lyg meilės lyrika šviesi melancholija, neribojama konkretaus laikotarpio ir socialinės aplinkos (parodoje nenurodoma, kur ir kada buvo nufotografuoti konkretūs vaizdai). „Nuobodulys“ tarsi lieka XX a. 9-ojo dešimtmečio lietuviškos fotografijos estetikoje ir šiandien užleidžia vietą individualių, ne tik su kitais autoriais A. Šeškų siejančių, bet ir iš kolegų išskiriančių jo kūrybos bruožų atradimui.
 
A. Šeškaus darbų stilius parodos anotacijoje lyginamas su „postmodernistine estetika“, kurią prieš tris dešimtmečius Lietuvoje neva plėtojo ir kiti „nuobodulio“ fotografai. Žinoma, pastarieji maištavo prieš tuomet Lietuvoje įsitvirtinusią humanistinės fotografijos kryptį, pagrįstą modernistiniu požiūriu į vizualią formą. Tačiau tik chronologiniu požiūriu ir tik dėl sąmoningo atsiribojimo nuo modernistinių vyresniosios kartos kūrybinių pažiūrų, apibūdinant A. Šeškaus ir kitų panašiai kūrusių autorių darbus, galima vartoti priešdėlį „post-“. A. Šeškus ir jo kolegos iš tikrųjų debiutavo „po“ modernios fotografijos klestėjimo Lietuvoje laikotarpio, tačiau jų kūrybai nebūdinga tai, kas sudarė postmodernaus meno, taip pat ir fotografijos, esmę Vakaruose: sąmoningas popkultūros vaizdinių pasisavinimas ir jų dekonstrukcija, komercinės kultūros kritika ir ironija.
 
Kauno fotografijos galerijoje eksponuojami A. Šeškaus darbai artimesni ne kultūriniais vaizdiniais žaidžiančiai postmoderniai kūrybai, o gyvenimą miestų gatvėse ir kelyje įamžinusiems užsienio fotografų darbams, kurie taip pat buvo sukurti jau atslūgus tarptautinei žavėjimosi humanistine fotografija bangai. Aiškaus siužeto ar net konkretaus, „reikšmingo“ įvykio nebuvimas A. Šeškaus kūriniuose primena Vakarų (pirmiausia JAV) fotografiją, kuri buvo kuriama reportažiniu būdu, tačiau žiūrovus pasiekdavo jau ne spaudos puslapiuose, o parodų salėse ir albumuose. Naujame kontekste lengvai suprantamo pasakojimo atsisakymas, fotografijos prasmės neapibrėžtumas tapo ne trūkumu, o sąmoningai išnaudojamu privalumu. Tokia fotografija fiksuoja ne įvykius, o akimirkas tarp jų, ne pasakoja, o perteikia nuotaikas, ne parodo, o leidžia nujausti.
 
Šis neapčiuopiamas nuojautų pasaulis A. Šeškaus kūryboje paprastai tilpdavo į nedidelio formato, analoginę fotografijų prigimtį išryškinančius atspaudus. Prie savitų fotografinių „miniatiūrų“ žiūrovą pripratino ir du solidūs autoriaus kūrybos albumai („Žaliasis tiltas“ ir „Archyvas (Pohulianka)“). Analoginė fotografija, nostalgiją žadinantis materialus suvenyras iš praeities, tarsi rezonansu sustiprindavo A. Šeškaus užfiksuotų vaizdų skleidžiamą melancholiją. Tačiau Kauno fotografijos galerijoje greta originalių, paties autoriaus tradiciniu būdu atspaustų ar nedidelių specialiai parodai pagamintų skaitmeninių atvaizdų eksponuojami ir ypač didelio formato darbai. Tikriausiai nuotraukos, kaip „melancholijos objekto“ (Susan Sontag) ir originalaus kūrinio, žavesį šiuo atveju turėjo pakeisti akistatos su didelio formato atvaizdu (ir kartu – jame įamžintos tikrovės) keliamas įspūdis. Tačiau atsitiko priešingai. Ženkliai išdidinus fotografijas, jose glūdėjusios nuotaikos ir beveik maloni melancholija išskydo. Vaikštinėjant po erdvią galeriją, fotografijos netraukė prisiartinti ir atidžiau įsižiūrėjus atrasti labiau asmenišką santykį su atvaizdais. A. Šeškaus kūrybos esmė nepastebimai išsisklaidė nelyginant italų režisieriaus Michelangelo Antonioni filme „Padidinimas“ („Blow-Up“), kurio herojui vis didinant menamos nusikaltimo vietos nuotrauką tapo matomos tik abstrakčios šviesios ir tamsesnės dėmės, bet pats nusikaltimas neišaiškėjo.
 
Taigi apžiūrėjus ekspoziciją iki parodos atidarymo tvyrojusi intriga nuslūgo tik iš dalies išpildžiusi lūkesčius. Viena vertus, parodoje galima apžiūrėti įdomias ir A. Šeškaus savitą kūrybinį braižą reprezentuojančias fotografijas. Kita vertus, apsilankius Kauno fotografijos galerijoje galima dar kartą įsitikinti ir tuo, kad neradus tinkamiausio būdo eksponuoti ne visai tradicinius darbus, įtaigumo netenka ne tik parodos visuma, bet ir dalis konkrečių fotografijų.
 
Paroda veikė iki rugsėjo 1 d.

 

Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas
Algirdo Šeškaus ekspozicijos fragmentas