Galingas tapybos gūsis

Taikomosios dailės muziejuje liepos 10 d. atidaryta Galinos Petrovos-Džiaukštienės ir Silvestro Džiaukšto retrospektyvinė kūrybos paroda. Nors ji sudaryta kaip dvi atskiros ekspozicijos, parodos įvadas – kartu išeksponuoti abiejų tapytojų kūriniai. Tai primena, kad G. Petrovos-Džiaukštienės ir S. Džiaukšto kūrybą galime vertinti ir lietuvių menininkų porų kūrybos kontekste. Šie tapytojai – vieni ryškiausių sutuoktinių menininkų duetų, ėmusių kurti XX a. 6-ajame dešimtmetyje, chruščiovinio kultūros atšilimo laikotarpiu. Lietuvos sutuoktinių menininkų poros ir jų kūryba – įdomus, intriguojantis, bet dar mažai tirtas reiškinys. Jurga Daubaraitė ir Erika Grigoravičienė pabrėžia skirtį tarp „modernistinio“ pasaulėvaizdžio kūrėjų ir šiuolaikinių menininkų tandemų (nagrinėdamos XX a. 10-ojo dešimtmečio Lietuvos meno scenos ypatumą – Nomedos ir Gedimino Urbonų, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Aidos Čeponytės ir Valdo Ozarinsko kūrybą). Pirmuoju atveju menininkai brangina individualią raišką, o antruoju dažnai kuriama kolektyviai, pora tampa projekto bendraautoriais, neišskiriant asmeninio kiekvieno kūrėjo indėlio.

 

Mūsų aptariamus tapytojus vienija tos pačios išraiškos formos, kurios tradiciškai atrodo nesuderinamos su kolektyvine veikla, reikalauja individualaus, asmeninio kūrėjo santykio.Tačiau net ir žvelgiant į nedidelę gausios menininkų kūrybos dalį, išeksponuotą parodoje, aiškėja, kad paveikslų temos, tapysena turi ir daugybę sąsajų, o kai kuriais atvejais persipina. Neretai supanašėja abiejų tapytojų naudota figūrų stilizacija, o ir temos – pavyzdžiui, abiejų kūryboje sutinkame apsčiai darbo, veiklos scenų. Tačiau S. Džiaukšto tapyboje, kitaip nei G. Petrovos-Džiaukštienės, nuolat iškildavo militaristinė, karinės agresijos tema. Būtent ją dailininkas plėtoja bene brandžiausiame tapybiniame antimilitaristiniame cikle, sukurtame 7–8-uoju dešimtmečiais. O jo žmonos ir bendražygės tapybinis pasaulėvaizdis kur kas giedresnis. Karo ji nevaizduoja. Pasak pačios menininkės, asmeniniai Antrojo pasaulinio karo išgyvenimai ją taip giliai sukrėtė, jog kūryboje ji sąmoningai nuo to atsiribojo. Nors abiem tapytojams visada rūpėjo „formaliosios“ paveikslo savybės, taip pat ir faktūra, jos išraiška, S. Džiaukštas čia apsiribodavo augindamas „tradicinį“ – pastozinį aliejinio dažo sluoksnį, o G. Petrova-Džiaukštienė sukūrė daugybę įdomių koliažų, daugiausia jūrine tematika, naudodama tikrą žvejybinį tinklą, išraiškingus blizgios folijos paviršius.

 

Daugmaž nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios S. Džiaukšto tapysena ir paveikslų potekstės pakito. Laima Petrusevičiūtė, apžvelgusi 1981 m. Respublikinę vaizduojamosios dailės parodą (Respublikinė vaizduojamosios dailės paroda. Tapyba. Dailė, 1984, dvidešimt penktoji knyga, p. 48), teigė: „S. Džiaukštas bando išsiveržti iš savo individualaus „rūsčiojo stiliaus“. Suvilnijo, subangavo jo paveiksluose spalvos ir faktūros, vengiama ir griežto kompozicinio karkaso. Tapytojo koloristiniai ieškojimai, „tapybiškumas be ribų“ yra savotiška naujiena parodos žiūrovams.“Taigiatsiskleidė romioji, lyriška ar net romantiška menininko prigimtis. Savo ruožtu G. Petrovos-Džiaukštienės kūryboje neretai iškyla ir skausmingi ar net dramatiški apmąstymai. Tą liudija garsioji kompozicija „Moterys, valančios žuvis“ (1969), kai kurios koliažinės kompozicijos, kuriose tapytojos taip pamėgtos Baltijos jūros žuvys įgyja antropomorfinių, egzistencinių poteksčių – vaizduojamos raudoname fone, tarp išraiškingų draperijų raukšlių ar šalto metalinės folijos spindesio.

 

Sovietmečiu kur kas daugiau dėmesio ir sklaidos susilaukė S. Džiaukšto tapyba. G. Petrovos-Džiaukštienės darbai anuomet natūraliai atsidūrė garsiųjų vyrų tapytojų epicentro šešėlyje. Užtat šiandien, vis labiau domintis, perkainojant moterų kūrybą, jos darbai atrodo vis svarbesni ir įdomesni.

 

Pirmas subjektyvus įspūdis, įžengus į šios parodos ekspoziciją – seniai nematyta krūvoje tiek ryškiaspalvės, didelių formatų tapybos. Tiesiog – galingas tapybos gūsis. Juolab kad daugelyje abiejų dailininkų kūrinių matyti žmogus. Dirbantis, besiilsintis, sportuojantis. Kartais vaizduojamas su švelnia ironija, kartais – atidžiai tyrinėjant veido ir figūros bruožus ar net kuriant konkretaus asmens portretą (tai būdingiau G. Petrovos-Džiaukštienės kūrybai), arba – redukuojant jį iki monumentalios, sunkiasvorės formos. Dar kitur žmogus yra tampomas priešmirtinių traukulių, įvilktas į kario skafandrą, apsikarstęs ginklais, puolamas grėsmingų karo, agresijos demonų.

 

Vis dar tebėra priimta to meto lietuvių tapyboje ieškoti ideologinio šleifo. Tačiau parodos visuma aiškiai parodo, kad G. Petrovos kūriniuose jo apskritai neaptinkame. Ją, kaip sako pati tapytoja, visada domino žmogus. Dažnai – paprastas, „kasdieniškas“, su savo trivialiais rūpesčiais, buitimi, jo aplinka; veržli, stipri, energijos kupina moteris. Taip pat gamtos, konkrečiau – jūros gyvių formos ir spalvos, teikiančios be galo daug peno apmąstymams. O ir S. Džiaukšto darbai šiuo požiūriu vertintini anaiptol nevienareikšmiškiai. Štai vienoje garsesnių jo kompozicijų „Iš užduoties“ (1973), kur vaizduojami rogėmis skriejantys ginkluoti vyrai, jie apskritai be jokių atpažinimo ženklų, o tapytojas čia akivaizdžiai mėgaujasi vitražinių spalvų skambesiu, energingu kompozicijos rakursu, veidų ir figūrų deformacija, sustiprinančia įspūdį, jog šitą vaizdą regime per stingdančio, ore plevenančio šalčio šydą. Ir viename „Švenčionių kronikų“ ciklo darbe „Aliarmas“ (1975) – slogi scena, kurios niekaip negalėtume pavadinti santvarkos pašlovinimu. Jos veikėjus identifikuojame – tai sovietų valdžios parankiniai, – bet „kaukiški“ personažų veidai, šiurpus elektros apšvietimas, tarsi negyvėliai po milinėmis sukritę kūnai perteikia egzistencinį siaubą, mirtino pavojaus nuojautą. Tai kiek primena Otto Dixo tapyboje ir grafikoje pavaizduotus karo košmarus, kuriuose nebelieka teisiųjų ir pralaimėjusiųjų. O daugelis kitų S. Džiaukšto militaristinės temos kūrinių apskritai nevaizduoja jokio konkretaus įvykio, fakto, todėl tampa įtaigiomis karinės agresijos, taip pat – savojo laiko metaforomis.

 

Parodoje užsibrėžta parodyti tapytojų kūrybą „nuo – iki“. Todėl čia matome ir ankstyvuosius, 6-ajame deš. sukurtus realistinės stilistikos kūrinius. Gerai, kad pristatyta šiek tiek naujausių G. Petrovos-Džiaukštienės darbų. Sveikata nebeleidžia dailininkei darbuotis prie molberto, tačiau dabar ji tapo ir piešia ekspresyvias, įtaigias saulėgrąžų variacijas. Jos neatsiduoda Van Gogho natiurmortų ekspresija, nes čia vaizduojami vystantys, džiūstantys, besiraukšlėjantys žiedai, atsiveria slėpiningas nykimo, irimo grožis. O S. Džiaukštas, kaip drįstu spręsti iš pokalbio su pačiu tapytoju ir kai kurių parodoje eksponuojamų darbų, yra labai kritiškas savo kūrybos atžvilgiu, todėl nevengia koreguoti, pertapyti anksčiau sukurtų paveikslų. Pastarųjų metų jo tapyboje beveik išnyko ankstesnis skambus formų dekoratyvumas, sustiprėjo „tirštos“, pastozinės tapybos tendencija, o bene svarbiausiu herojumi tapo žirgas.

 

Ko gero, niekada, bent jau pastarųjų dešimtmečių parodose, nerodyti abiejų dailininkų eskizai, piešiniai. Puiki medžiaga ne tik gilintis į tapytojų braižą, bet ir būsimoms parodoms – abu menininkai turi sukaupę šūsnis piešinių, eskizų. O G. Petrova-Džiaukštienė, pasirodo, anksčiau intensyviai fotografavo, „gaudė“ įdomius rakursus, veidus, pozas etc. Jos piešiniuose – greiti natūros „užmetimai“ ir jautrios, preciziškos studijos: Klaipėdos architektūros ritmai, energingi sportininkių judesiai, pajūrio žvejų kasdienybė. Žvilgsnį iškart prikausto ir S. Džiaukšto eskizai – tapytojas mėgdavo piešti, tapyti ant spalvotų žurnalų iškarpų. Neretai kompozicijos karkasą „ištraukdavo“ iš tamsaus fono, užtušuodavo nereikalingus spalvinius plotus, kartais kūrybingai panaudodavo figūras ar kitus fotografijos fragmentus.

 

Darbai šiai parodai surinkti iš Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus fondų, Rokiškio krašto muziejaus, galerijos „Juškus gallery“, taip pat asmeninės menininkų kolekcijos. G. Petrovos-Džiaukštienės kūryba parodoje atspindėta gana išsamiai. Nors eksponuojama nemažai S. Džiaukšto tapybos darbų, tai vis dėlto tėra gausios dailininko kūrybos ledkalnio viršūnė. Gaila, kad ekspozicijoje nematome apie 9-ojo dešimtmečio vidurį jo tapyboje pasirodžiusių modernybės ženklų – įtaigiųjų motorolerininkų, – šioms tapytojo kūrybos temoms atstovauja kelios kompozicijos su sporto, žirgų lenktynių motyvais. Taip pat tik fragmentiškai atspindėtas įspūdingas, etapinis antimilitaristinis ciklas. Šiuo požiūriu S. Džiaukšto tapybos paroda „Potėpių vingiai“, 2007 m. surengta Kongresų rūmuose, buvo turtingesnė. Kita vertus, nedideles, tačiau rinktines abiejų tapytojų kūrinių kolekcijas, kurios būtų kokybiškai sutvirtinusios ekspoziciją, yra įsigijęs Modernaus meno centras. Džiaugiantis pačiu parodos surengimo faktu dera pasakyti, kad pastaraisiais metais jau esame įpratę prie šiuolaikiškesnių, konceptualiai parengtų retrospektyvinių parodų – nemažai lietuvių tapybos klasikų ekspozicijų, rodytų Nacionalinėje dailės galerijoje, arba Kosto Dereškevičiaus paroda „Sutikta moteris“ Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėse, kelios kitos. G. Petrovos-Džiaukštienės ir S. Džiaukšto kūryba neabejotinai verta tokio dėmesio. Tad galbūt ši ekspozicija taps postūmiu preciziškai, atidžiai jų kūrybos analizei, būsimoms parodoms.