7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kūnas kaip pretekstas

Kelios parodos iš ciklo „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“

Aušra Marčiulaitytė
Nr. 25 (1039), 2013-06-21
Dailė
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.

Birželio 12 d. „Pamėnkalnio“ galerijoje buvo paskelbtas ambicingo parodų ciklo, išsiskleidusio devyniose skirtingose vietose, „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“ atidarymas. Kiekviena ciklo dalis turi po vaizdingą pavadinimą, vienaip ar kitaip susijusį su žmogumi ar jo kūnu: veidai, būsenos, širdis, randai, raumenys, dienoraštis, įsikūnijimai, jėgos ir t.t. „Pamėnkalnio“ galerijoje rodomi „Raumenys“. Galbūt atskirų parodų pavadinimai ir nėra vienodos kategorijos, tačiau tai, matyt, padiktavo esama medžiaga, o visas parodas vienija bendras kūno motyvas. Svarbu, kad lankytojams pristatomas beveik visas Lietuvos grafikos meno „aukso fondas“ pradedant nuo 1980 metų iki dabar. Kelių autorių kartų įtraukimas ciklui suteikia įdomumo, dialogo įspūdį. Žinomi klasikai eksponuojami drauge su visai jaunais menininkais. Žiūrovas turi pagrindo laukti netikėtų sąskambių.

Kaip teigia kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė, šiuo parodų ciklu siekta apžvelgti pastarųjų trisdešimties metų Lietuvos grafikos raidą, atskleisti šios meno srities įvairiapusiškumą bei originalumą, kalbos savitumą. Visai nekeista, kad jau pirmąją parodos dieną susilaukta nemažo būrio įvairaus amžiaus lankytojų. Galbūt tokį dėmesį paaiškina nuovargis dėl ilgo tapybos dominavimo. Amžina dailės podukra, grafika šiame cikle atsiskleidžia kaip galinga ir labai įtaigi meninė kalba. Pasirodo, kad mes turime labai įdomių šios srities menininkų ir nemenką tradiciją su gyvybinga tąsa.

„Pamėnkalnio“ galerijos parodoje „raumenis“ mums rodo Eduardas Juchnevičius, Rimvydas Kepežinskas, Audrius Puipa, Petras Repšys, Edmundas Saladžius ir Mikalojus Povilas Vilutis. Kiekvienas turi aiškiai atpažįstamą, savitą braižą. Siužetai irgi įvairūs: nuo degančių E. Saladžiaus figūrų iki sušiuolaikintų biblinių motyvų – E. Juchnevičiaus šv. Rokas primena lyg ir renesansinį, lyg ir šiuolaikišką dailininkui pozuojantį modelį. Ekspozicijoje akivaizdu, kad minėtų autorių darbai prisodrinti meninio, istorinio ir filosofinio palikimo. Galima aptikti įvairių kultūrų, nebūtinai tik europinių, įtakas. Šiame kontekste A. Puipos litografijos atrodo labiausiai kasdieniškos, be pretenzijos atskleisti savo erudiciją. Jose kultūrinio paveldo citatoms mažai vietos, tačiau užburia jo dėmesys žmogui, artimai jo aplinkai, detalei. Žinoma, niekas taip nesižavėtų jo natūralistišku piešiniu, jei kompozicijose neknibždėtų paradoksų ir nebūtų asmeninio, net labai intymaus santykio ir su vaizduojamaisiais, ir su kūriniu. Pusę darbo, be abejo, atlieka A. Puipos tekstai lakšto plote.
Be žmogaus figūros, kuri užduoda ir pasakojimo žanrą, ir naratyvo eigą, dar vienas tokius skirtingus autorius jungiantis „Raumenų“ motyvas – siaubo elementas. Vienuose kūriniuose prislopintas, kituose išreikštas taip aiškiai, kad įtampa įelektrina visą erdvę. Dėmesio drastiškai pareikalauja E. Saladžiaus raudona ugnimi liepsnojantys kūnai, kurie dar labiau išryškėja dėl kontrasto su juodu fonu. Plevenančios liepsnos ir kai kur net iki kaulų apnuoginti raumenys primena viduramžių danse macabre motyvus. Šiurpo pritvinkusi ir Rimvydo Kepežinsko akvatintų serija „Dvi figūros“. Fonų tuštuma, figūrų vienišumas ir nelaimės nuojauta gal nepuola agresyviai, bet tyko ir užtikrintai slegia. E. Juchnevičiaus kūriniuose siaubas kyla iš personažų, kurių kūnai primena metalo mašinų dalis. Kitų kūriniuose šiurpumas mažiau išreikštas, bet tokioj kompanijoj tarsi ryškesnis: raitelis, besipešantys Užgavėnių personažai ar geležinio vilko legendos veikėjai tampa tarsi atšiauresni. Vis dėlto A. Puipos darbuose siaubą įžvelgti sunkiausia. Viską sušvelnina jo išminties nušviestas žvilgsnis, o gal stebėtojo pozicija.

„Raumenys“ – fizinės galios simbolis – gali nuskambėti labai maskulinistiškai. Tačiau parinkti autoriai „rodo raumenis“ ne tik savo meistriškumu, tvirtu charakteriu, bet ir ironija. Čia kūno dalys dega, pavirsta į varžančius ar ginančius šarvus, mutuoja į kažką mechaniška ir keistai gyva. Kūriniuose raumenys ne tik sudaro kūno masę po oda, bet ir gali kalbėti apie apsinuoginimą iki kaulų, o gal ir iki nefizinio vidaus. Vienur išversti, kitur – sukapoti, jie kalba labiau ne apie gebėjimą nugalėti, o apie kovą ir sužeidimus. Pavyzdžiui, M.P. Vilučio darbuose žmogaus kūnas neretai vaizduojamas perkirstas.

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje veikia kita ciklo „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“ ekspozicija ne tokiu agresyviu pavadinimu – „Būsenos“. Joje beveik vien Lietuvos grafikių – Lidos Dubauskienės, Eglės Kuckaitės, Lauros Selmistraitytės, Ramintos Šumskytės Sum, Alfredos Venclovaitės-Gintalienės – ir Evaldo Mikalauskio darbai. Čia gilinamasi į žmogus būsenas, neretai per aplinką. Regis, parodoje mėginama prisijaukinti pasaulį, mezgami ryšiai su juo, stengiamasi paversti jį sau palankia erdve.

Šioje parodoje kūriniai tarsi susitarę tarpusavyje kviečia suklusti. Tačiau ir čia siekta pateikti didesnį būsenų, jausmų diapazoną. Galima sakyti, kad dominuoja asmeniškas, subjektyvus santykis su tema, tačiau argi būsenas galima gvildenti objektyviai? E. Mikalauskis kalba per šiuolaikinio pasaulio, visiems gerai pažįstamus motyvus, tokius kaip pasivažinėjimas motociklu ar laisvalaikis sodyboje, o štai L. Dubauskienė – per šešėlius, pauzes ir kartojimą. Spalvomis išsiskiria L. Selmistraitytės „Nieko neveikimas“, kur paprastai jaukios baltos paklodės ima priminti ledą. Tai verčia mąstyti apie mirties patalus. Peršasi gyvybės ir mirties sugretinimas su veikimu ir nieko neveikimu. Kyla klausimas, ar nieko neveikti reiškia ir nebūti?
Šioje parodoje būsenos anaiptol ne visada malonios, o dažniausiai net nelabai aiškios. Beveik visad dvigubos – gali ir bauginti, ir kartu vilioti. Pasaulis, kaip nepalanki erdvė, ryškiausiai atsiskleidžia R. Šumskytės Sum grafikos cikle „gRožiniai sapnai“. Tik sapno logika paaiškinama aplinka atrodo pilna pavojų. Joje beveik nėra vietos jaustis saugiai, nes gąsdina įprasti daiktai ir gamtos elementai, tokie laukiniai, nenuspėjami. Regis, siaubą kelia ne tik sunkiai atpažįstama aplinka, bet ir veikėjus kankinantis skausmas, baimės.

Parodoje „Raumenys“ surinkti išimtinai vien klasikai, o „Būsenose“ eksponuojama viduriniosios kartos ir jaunesnių autorių kūryba. Jų intymūs ir asmeniški darbai kalba apie poreikį atsigręžti į save, galbūt polinkį užsisklęsti. Čia suskamba visai kita tonacija nei kovingų, nors neretai pralaiminčių „Raumenų“. Ir tai tik dvi mūsų grafikos tradicijos briaunos. Todėl verta pasiėmus kuratorių parengtą žemėlapį apeiti visas devynias parodų ciklo „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“ parodas. Pirmiausiai tam, kad geriau pažintum Lietuvos dailę, galbūt taip ir save.

„Pamėnkalnio“ galerijoje paroda veikia iki birželio 29 d.
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje paroda veikia iki liepos 5 d.
Daugiau informacijos www.graphic.lt

 

Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Būsenos“ ekspozicijos fragmentas, Eglės Kuckaitės darbai. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Būsenos“ ekspozicijos fragmentas, Eglės Kuckaitės darbai. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Būsenos“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Būsenos“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Lida Dubauskienė, „Kolona“. 2005–2006 m. Parodos „Būsenos“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Lida Dubauskienė, „Kolona“. 2005–2006 m. Parodos „Būsenos“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Būsenos“ ekspozicijos fragmentas, Ramintos Šumskytės Sum darbai. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Būsenos“ ekspozicijos fragmentas, Ramintos Šumskytės Sum darbai. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Būsenos“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Būsenos“ ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.