AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Juos galima atpažinti

Paroda „Dienoraštis“ Modernaus meno centre

Dalia Kutkaitė
Nr. 25 (1039), 2013-06-21

Tai viena iš parodų ciklo „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“ dalis. Parodoje ,,Dienoraštis“ pristatomos keturios menininkės: Irma Balakauskaitė, Inga Dargužytė, Danutė Gražienė ir Asta Rakauskaitė. Šių autorių grafikoje kūnas tampa žmogaus emocijų, asmeninių potyrių pasakotoju.
Ekspozicija pradedama grafikės I. Balakauskaitės darbais. Nenutolusi nuo savo ankstesnės kūrybos, kurioje vyrauja beveik antgamtiškos išvaizdos figūros bei teatro scenovaizdžius primenanti aplinka, autorė žiūrovą ir čia įveda į vidinės įtampos, net sąmyšio būseną. Ekscentriškos jos figūros atrodo lyg įkalintos vaizduojamoje erdvėje. Ne visai įskaitomi įrašai ranka verčia stebeilytis į kūrinius dar labiau susikaupus, žada išsipasakojimo situaciją. Tačiau iki galo neatsiskleisdamas dienoraštis lieka užkoduota paslaptimi – ne kiekvienam lemta jį perskaityti. Akį ypač traukia dinamiškas figūrų bruzdėjimas – lyg pasimetusios ar pamišusios jos, rodos, blaškosi. Galima tik spėlioti, mėginti intuityviai suprasti vaizduojamų figūrų būsenas.

Kitaip nei pirmosios autorės, I. Dargužytės monotipijų serija rodo aiškius, beveik fotografiškai tiksliai fiksuotus turgaus vaizdus. Anksčiau kūrusi lino raižinius, čia menininkė grafiškai pateikia turgaus kasdienybę: ryškios, atpažįstamos žmonių figūros, konkretūs veiksmai, išraiškinga mimika. Kiekviena figūra turi savo užsiėmimą: pardavėjas kalbasi su pirkėja, prie prekystalio žmogus rūšiuoja, dėlioja vaisius ir t.t. Šie kasdieniški turgaus vaizdai priverčia pasijusti stebėtoju. Smulkmeniškai perteikta turgaus bendruomenės buitis tampa asmeniniu dokumentu, lyg autorė tvirtintų: „Aš čia buvau, aš tai mačiau.“ Konkretūs, aiškiai suprantami turgaus gyvenimo epizodai sukelia pažįstamus potyrius. Autorės asmeniškai patirtas turgus tampa ištįsusia laike bendra patirtimi.

Žmogaus figūra, simboliu tapęs veidas – pagrindiniai D. Gražienės šioje parodoje rodomų kūrinių motyvai. Tarp ryškių geltonos spalvos tonų iškyla ekspresyvios žmonių figūros, kiekvienoje monotipijoje jos vis kitką veikia. Paveikslėlių sekoje kartojasi vyro veidas. Jis pasakoja apie ilgesį arba atvaizdo įkyrumą. Bet kuriuo atveju – apie asmeninius santykius. Kitur – veikia viena žmogaus figūra, todėl čia svarbesnis vidinis dialogas, kasdieniška kova su savimi. Vyrauja minimalistiška raiška – D. Gražienei užtenka vos kelių santūrių figūrų ir gelsvų atspalvių fono. Tai priverčia susikoncentruoti į veidų išraiškas, kūno kalbą, jų tarpusavio ryšį.

Panašiai kaip ir I. Dargužytė, A. Rakauskaitė fotografiškai perteikia tirštas ir įsimintinas gyvenimo akimirkas. Žinant, jog autorė nemažai keliavo (po Islandiją, Vokietiją ir kitur), galima atpažinti tikroviškas scenas, lyg žvelgtum į vieną iš kelionių fotografijų albumų. Čia nėra abstrakčių figūrų, prašmėžuojančių šešėlių fone, žmonių kūnai natūralistiški, aiškūs. A. Rakauskaitės kūriniuose svarbiausia vaizduojamų kūnų kalba – gestai, judesiai ar laikysena. Jie ir kuria visą pasakojimą. Pakelta ranka, ramus sėdėjimas šalikelėje, dviejų moterų dialogas pačiame įkarštyje – visi šie išraiškingi vaizdiniai atpasakoja neverbalinę, bet labai svarbią kelionių patirties dalį.

„Vartant“ svetimus dienoraščius, bent jau jų fragmentus, iškyla ir susipažinimo, ir savo patirčių atpažinimo jausmas. Atrodo, kad kitų dienoraščius galėtum priimti kaip savo, nes tai galėtų būti ir tavo nuotraukų albumo vaizdai, akimirkos ir dialogai su savimi. Nors dienoraštis lyg ir turėtų būti visiškai unikalus, nes niekieno neribojamas, atrodo, kad visi dienoraščiai turi šį tą bendra.

Paroda veikia iki birželio 28 d.
Modernaus meno centras (Literatų g. 8, Vilnius)
Dirba antradieniais–ketvirtadieniais 12–18 val., penktadieniais 12–17 val.    

 

Į viršųĮ VIRŠŲ