Rasa Staniūnienė, „Kaukutis“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
Parodos pavadinimas gali suklaidinti: ekspozicijoje kokių nors aiškiai tautinių motyvų neišvysime, čia kalbama spalvomis ir šviesa. Susipažinus su autorės kūryba tai neturėtų stebinti. Jau ankstyvieji Rasos Staniūnienės darbai pasižymėjo spalvų ir šviesos įtaigumu. Ji buvo ir liko įvairi, nors ne kartą kito jos darbų medžiagos, formatai, vaizduojamos erdvės. Vis dėlto dailininkė ištikima tapybai. Dešimtys šioje parodoje eksponuojamų nedidelio formato darbų pirmiausia pakeri intensyvių spalvų srautu.
Parodos salės savo struktūra susisieja su intuityviai suvokiama „Tėviškės žemės“ tema, erdvės išsišakoja, salės veda tolyn lyg į medžio viršūnę. Pirmoje salėje dvelkia karšta vasaros diena, vyrauja aukso ir raudoni atspalviai. Kitoje, nutįsusioje lyg šaka salėje – miškas, žydinti obelis, gėlė ir žemė. Įtampa kyla iš gamtos būsenų kraštutinumų: miško gūdumo, siaučiančios vėtros jėgos. Kitame galerijos užkaboryje – ištisas sodas ir jūra. Autorės įtaiga išaiškėja supratus, kad lygiai kaip vėtroje ar bekraštėje jūroje deginančios įtampos gali būti ir jos nutapytame krūme, net gėlių kompozicijose ar vieno bijūno žiede. Greta įelektrintų kūrinių yra ir tokių, kurie įneša tylos ir rimties. Neretai kelios drobės kurtos kaip vieno kūrinio segmentai.
Dailininkės darbai drąsūs, spalvos ryškios, išlaikoma pusiausvyra tarp abstrakcijos ir apčiuopiamo vaizdo. Savo lengvumu, ekspresyvumu kūriniai gali priminti siautulingą Rimvydo Jankausko-Kampo (1957–1993) kūrybą. R. Staniūnienė sugebėjo surasti tikslią tapybinę, plastinę išraišką emocijoms ir vidinio pasaulio vaizdiniams. Kiekvienas darbas vis kitoks, juose aiškiai juntama plonytė riba tarp tikrovės ir iliuzijos. Autorės kūriniai pulsuoja kaip stichija, įtraukia į save ir tik trumpai leidžia atsikvėpti po patirto svaigulio. Jos potėpiai kartais lygūs tarytum stiklas, o kartais švelniai neramūs, banguojantys tarsi kaligrafiškų judesių pėdsakai. Akivaizdu, kad riebių ir tirštų faktūrų autorė nemėgsta. Nors darbai dengiami keliais dažų sluoksniais, jie netampa sunkūs, paviršiai išlieka lengvi ir kartu atsiveriantys.
Įdomu, kad R. Staniūnienės pamėgti nedideli formatai nėra kliūtis perteikti stiprius emocijų pliūpsnius. Neretai vaizdai suskyla į kelias drobes, dvi ar keturias, kurios kaip veidrodis atspindi vienas kitą arba tampa savotiškomis mozaikos dalimis, negalinčiomis būti viena be kitos.
Nesinori jos darbuose ieškoti sudėtingų išvedžiojimų, atrodo, labiausiai verta pasikliauti emocine akistata su kūriniu. Anot autorės, ji pateikia vaizdinius iš vaikystės, išgyvenimus, artimiausią savo aplinką. Tačiau paroda „Tėviškės žemė“ – tai ir žinomų motyvų (saulėgrąža, jūra, žydinčios obelys) interpretacija kaip ją formavusių dailininkų parafrazė. Panašu, kad visiems žinomus dailės istorijos pasakojimus ji išvertė į kitą, savą kalbą.
Paroda veikia iki gegužės 4 d.
Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–16 val.
Rasa Staniūnienė, „Kaukutis“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.Rasa Staniūnienė, „Medūza“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.Rasa Staniūnienė, „Krūmas“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.Rasa Staniūnienė, „Auksinė vasara“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.Rasa Staniūnienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.Rasa Staniūnienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.Rasa Staniūnienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.Rasa Staniūnienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
