Visa tai, kas gali atsitikti / atsitiks

Laros Favaretto kūryboje dažniausiai su didesne ar mažesne ironija kalbama apie šiuolaikinę visuomenę, pramonę ir meno istoriją. Būtent visi šie elementai parodoje ir atsiskleidžia. Favaretto personalinė paroda „The Gardens“ projektų erdvėje yra įvietinto meno paroda. Tiesa, terminą „įvietintas menas“ čia reikėtų suprasti kiek kitaip nei įprasta, vėliau paaiškinsiu kodėl, dabar apie kūrinius skirtingais greičiais, kad jie būtų atkurti kur nors kitur. „Liepos 27“ („27 Luglio“, 2002), „Kur tik kelias eina, eina vienodai“ („Dove va la strada va lo stesso“, 2006), „Bet kuriam amžiui“ („For All Ages“, 2006) – visuose juose yra po ventiliatorių, kurio pučiamas oras prie sienos prispaudžia piešinius ir kalendoriaus lapelį su menininkės gimimo data. Nors visi kūriniai yra savarankiški ir šiuolaikinio meno kontekstais jie jau keliauja skirtingu greičiu, šiuo atveju – atgimsta instaliacijos ir personalinės parodos pavidalu.

 

Favaretto kūriniuose dažnai yra nemažas absurdo ir ironijos užtaisas. Jos ironija subtili ir elegantiška, dažniausiai savireflektyvi, ypač turint omenyje įvairius šiuolaikinio meno institucijų gyvenimo niuansus: kūrinių eksponavimo, transportavimo, draudimo reikalus. 2012-ųjų „Artforum“ žurnale išspausdintame interviu Favaretto užsimena: „Kai mano darbai buvo plukdomi iš Italijos į Niujorką, tikėjausi, kad laivas nuskęs ir mano darbai bus sunaikinti.“ Šis teiginys labai gerai reflektuoja tą keistą su absurdu sumišusią ironiją savo paties ir meno institucijų atžvilgiu. Atrodo, kad Favaretto visada slapta viliasi, kad jos kūriniams kas nors atsitiks (o kas nors šiaip ar taip visada atsitinka), ir tai labai svarbus jos įvietintų instaliacijų sluoksnis. Šiuo atveju ventiliatoriaus pučiamu oru prie sienos „prisegti“ piešiniai gali bet kada nukristi, jų kampeliai susilankstys ir kūrinys bus pažeistas, o kas tada?

 

Toks neužtikrintas buvimas kelia milžinišką įtampą, ypač institucijų veikėjams. Menininkė sukuria įtemptas ir komplikuotas sąlygas, o institucijos sprendžia, kaip su tuo susidoroti, ir visa ta „virtuvė“ subtiliai ir ne per daug akivaizdžiai yra įtraukiama į kūrinį, ji tampa tuo, ką pirmoje pastraipoje pavadinau šiek tiek kitokiu nei įprasta manyti įvietintu menu. Pavyzdžiui, „The Gardens“ erdvėje originalūs menininkės piešiniai buvo eksponuoti tik per parodos atidarymą, dabar jie pakeisti kopijomis. Galų gale, visa tai, kaip ir bet kas, kas gali atsitikti / atsitiks, – jau įtraukta į instaliacijos reikšmių lauką, tokiu atveju atsiranda dar vienas labai įdomus sluoksnis, susijęs su procesualumu ir tuo, kad Favaretto kūriniai niekada nėra užbaigti. Procesualumas šiuo atveju tiesiog sunkte sunkiasi su piešinių (ne)nukritimo įtampa, su baime, kad kažkas gali atsitikti, su pačiais įvairiausiais instituciniais niuansais, kurių žiūrovai galbūt nežino, bet gali pajausti jų nematomą buvimą. Visa ši situacija man labai primena Samuelio Becketto kūrinių (tų, kuriuos teko skaityti) atmosferą.
 

Kalbant apie fizinį / psichofizinį instaliacijos, skirtos „The Gardens“ erdvei, patyrimą, įstrigo keli elementai. Pirmasis – tai dingęs salėje buvęs langas, tapęs beveik visų šiai erdvei kurtų kūrinių ir apie ją rašytų tekstų dalimi. Greičiausiai jau būtų galima sukuruoti ir parodą, kurioje dalyvautų tie kūriniai, kuriuose vienaip ar kitaip veikė „The Gardens“ langas. Šiuo atveju užmūrytas langas ir ypač klaustrofobiška erdvė, pripildyta ventiliatorių keliamo triukšmo, prisideda prie anksčiau minėtos (ne)nukritimo įtampos. Dar vienas svarbus su fiziniu instaliacijos patyrimu susijęs elementas yra patys ventiliatoriai, seni ir aptriušę, vienas sukonstruotas pačios menininkės. Kalbėdama apie medžiagų pasirinkimą Favaretto sako: „Aš niekada nenumatau medžiagų savybių (formos, spalvos, dydžio ir pan.) iš anksto. Kartais gaunu tokius objektus, kurie man tikrai nepatinka, ir galbūt galėčiau save apgauti – pasirinkti ką nors gražesnį ar nusipirkti ką nors nauja ir padaryti, kad atrodytų sena. Bet taip pasielgti aš negaliu, nes mano kūryboje svarbiausias atsitiktinumas.“ Todėl labai svarbia instaliacijos dalimi tampa ir ventiliatorių bei prailgintuvų laidai, tiksliau, iš jų susidarę piešiniai.