Sandra Malaškevičiūtė. Auskarai-laikrodžiai. Sidabras, gagatas. 2013 m.
Skolindamasi parodos pavadinimą straipsniui tikriausiai akivaizdžiai demonstruoju fantazijos trūkumą. Tačiau šįkart mielai jį pripažįstu, nes tokios keistos fantazijos, gimdančios tarpusavyje nepaaiškinamu būdu derančius paradoksus, kuria pasižymi Sandra Malaškevičiūtė, tikrai neturiu. Visus keistus objektus – ir laiką rodančius kankorėžius, ir medžio šaką, virstančią spalvinga dryžuota kojine, ir Salvadoro Dali lūpas, ir natūralaus dydžio fikuso lapą iš organinio stiklo, ir kitus – galima pamatyti galerijoje „(AV)17“, virtusioje erdvinių Sandros žaidimų vieta.
Iš pradžių šiek tiek tvarkos, nes atėję į galeriją pamiršite ir tvarką, ir logiką, bet ir gerai – jų ten nereikės. Todėl kol dar nenuėjote, suteikiu informacijos. Sandra Malaškevičiūtė – jaunesniosios kartos menininkė, į Lietuvos metalo meno sceną atėjusi drauge su Egle Čėjauskaite-Gintale, Vita Pukštaite-Bruže, Jurgita Erminaite, Šarūne Vaitkute, Dainium Narkum, Ugne Blažyte – maždaug trisdešimtpenkiamečiais autoriais, kuriems dabar jau nieko nebereikia įrodinėti ir kurie šiuo metu ryškiai išsiskiria lietuviško metalo meno žemėlapyje. Sandros Malaškevičiūtės parodų bagažas solidus ir įspūdingas: ji dalyvavo keturiasdešimt šešiose grupinėse ir konkursinėse parodose Lietuvoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Estijoje, yra surengusi šešias personalines parodas. „Plaukai ant irklų“ – septinta personalinė jos ekspozicija. Pagrindinis skiriamasis autorės ženklas – objektų ir aksesuarų kūrimas iš organinio stiklo. Šiai medžiagai Sandra ištikima jau daug metų: skaidrus arba matinis, ryškus, spalvotas – sudėtingai apdirbamas, efektingas organinis stiklas yra tapęs šios menininkės vizitine kortele.
Organinis stiklas – vienas pagrindinių ir šios parodos veikėjų. Žinoma, o kaipgi kitaip. Nepaprastai švariai techniškai atliktos spektro spalvų segės, skaidriame stikle įkalinti tikri augalų lapai ar sėklos, padarančios objektus panašius į vaikystės „sekretus“, kuriuos slėpdavome žemėje, iš spalvingų stiklo gabalėlių suformuota Moebijaus juosta ar medžio šakos pratęsimas – visa tai yra ekspozicijoje. Palaukit. O plaukai? O irklai? Va čia ir prasideda visas įdomumas ir visas Sandros Malaškevičiūtės talentas, pirmą kartą atsiskleidęs ne alsinančioje vitrinos plokštumoje, o erdvėje. Nes antras pagrindinis parodos veikėjas – ekspozicijos principas. Ekspozicijos, kuri atrodo sukurta visiškai be jokių pastangų, tarsi žaidžiant keistą žaidimą be taisyklių. Ekspozicijos, kuri leidžia darbams atsiskleisti, derinant juos su objektais, atrodančiais kaip iš absurdo muziejaus – o vis dėlto jų atsiradimas galerijos patalpose yra vienintelis teisingas sprendimas. Objektai ir papuošalai čia – tik viena dėlionės pusė. Kur kas svarbiau kita – ne kas, o kaip.
Sandra Malaškevičiūtė žaidžia „laisvųjų asociacijų“ principu, kurdama absurdiškus derinius. Absurdiškus siurrealistine prasme. Pamenate, kaip Dali ir Buñuelis kūrė „Andalūzijos šunį“? „Žmogus velka fortepijoną“, – siūlo vienas. „Ne“, – nukerta kitas. Ir viskas. Nėra nei žmogaus, nei fortepijono. Yra skruzdėlės ir marmuras, skustuvas ir akis. O Sandros Malaškevičiūtės darbuose yra nukirsti beržiniai kelmai, aptraukti skaisčiai žaliais pūkeliais, tarsi aksomu. Ir ant jų – žydros debesų formos organinio stiklo segės. Kelių aukštyje, kad teiktumeisi susiriesti. Dar yra auskarai-laikrodukai, nuo kurių kabo kankorėžiai-švytuoklės. Dar – didelės grubios statybinės ritės, ant jų – medžių šakos, o ant šių kaip kalėdinės eglutės žaisliukai kabo perregimi papuošalai. Nepatinka žaisliukai? Kaip čekiško krištolo karuliai, jei jums taip labiau patinka. Juosmens aukštyje, kad pasilenktum. Medžių šakos įmontuotos į postamentus ir aptrauktos vis tais pačiais žaliais pūkais – tarsi tekstilinės skulptūros: absurdiškos, keistos, juokingos ir drauge patrauklios. Organinio stiklo objektai čia – žaidimo dalis: žaidimo, kur nesilaikoma eksponavimo taisyklių, kur nėra taškinio apšvietimo ir akių lygyje tvarkingai išdėstytų papuošalų. Kur sovietinis ruda medžiaga aptrauktas pufikas ant laibų kojyčių išdidžiai pristato nebaigtus darbus medinėje dėžutėje. Kur vaiduokliškas apskritas staliukas, apdengtas balta staltiese, išryškina žalią organinio stiklo fikuso lapą – natūralaus dydžio ir formos.
Atrodo, lyg būtum svečiuose pas lengvai kvaištelėjusią tetulę, kurios namuose nėra atsakymų į klausimą „kodėl“. Taip ir autorės nepaklausi, kodėl medžio šaka baigiasi dryžuota margaspalve „kojine“ iš organinio stiklo. Kodėl kelmai apauga skaisčiai žaliais pūkais. Kodėl vaiko delno išlieja iš sidabro pakimba ant sienos kaip atsvaras organinio stiklo tūbelei. Kodėl žali maurai apkimba irklus tarsi plaukai. Ne visur reikia logikos – sapne regimi vaizdiniai kartais atrodo daug ryškesni ir tikresni už tikrus; gal kaip tik dėl to, kad paklūsta mums nesuprantamiems dėsniams ir susigrupuoja į dienos šviesoje absurdiškais atrodančius derinius. Ir jų paskui ilgai nepamirštame, įtariai žvalgomės atgal – gal juose yra daugiau tiesos, nei mums atrodo? Gal sapno logika Sandros Malaškevičiūtės parodoje pasako daugiau nei išdresuotos vitrinų eilės? Ši paroda skirta gluminti ir spėlioti. Čia išvirkščioji pusė yra geroji, o vaizduotėje plaukai raizgosi ant irklų tikriau nei žali maurai realybėje. Ir vienas gražiausių eksponatų čia yra ne kūrinys, o jo šešėlis. Kuris ir eksponuojamas ant nupjauto kelmo – kad daugiau nieko nebeklaustume.
