Dailė
Paskutinę rudens dieną Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Ieškoti moters“ yra skirta dailininkių Marcės Katiliūtės (1912–1937), Černės Percikovičiūtės (1912–1941/42), Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės (1912–2004) ir Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės (1912–1985) 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Kuratorės Violeta Krištopaitytė ir Aušra Vasiliauskienė.
Vos perskaičius pavadinimą sukirbėjo kažkokio literatūrinio detektyvo, nuotykių romano nuojauta, juk ne veltui šioje istorinėje parodoje prisiminta Alexandre’o Dumas tėvo frazė, virtusi populiariu posakiu (pranc. k. „cherchez la femme“). Ši nuojauta išlieka ir atsivertus parodos katalogą, kur įtraukia pagavus menotyrininkės Violetos Krištopaitytės tekstas, o dailininkių tapybos, grafikos, fotografijos, spektaklių kostiumų projektų ir piešinių reprodukcijos tarsi įsileidžia mus į paslaptingą laikotarpį... Tą, kurio amžininkių jau nebėra tarp mūsų, bet išliko nuostabą ir atradimo džiaugsmą keliantys rašytiniai, meniniai ir kitokie šaltiniai.
Parodos katalogo tekste atrasta daugybė šių keturių moterų sąsajų tiek gyvenimo vingiuose, tiek meno verpetuose; jos pateiktos labai populiariai ir patraukliai, norintiems daug ir giliai suvokti apie iškilių moterų kūrybą. Atrodo, užčiuoptos, atrastos ir su simpatija apsvarstytos net smulkiausios detalės, pvz.: „Tai buvo moterys, kurių nebuvo galima nepastebėti ar neišgirsti: net fonetiniai jų vardų ir pavardžių sąskambiai panašūs – tariant juos, randami žvaliai caksintys ir čiauškantys „c“ ar „č“.“
Dviejų dailininkių, Marcės ir Černės (kataloge dailininkės „mažiau oficialia forma“ vadinamos vardais, šiame straipsnyje taip pat), gyvenimo gija nutrūko labai anksti: vienos, pakėlusios ranką prieš save, – 24 metų, kitos, žydų gete, – 29 metų. Ir abiem merginoms gyvoms esant neteko būti garsiomis ir pripažintomis kūrėjomis. Apie Marcės kūrybą buvo daug rašoma iškart po jos mirties, jos grafika buvo įvertinta greitai, tapyba tarsi atrasta iš naujo per paskutinius kelis dešimtmečius. O štai Černės kūryba parodos lankytojams ir katalogo skaitytojams turėtų tapti nuostabiu tarpukario dailės istorijos atradimu. Nors ir nedaug jos tapybos darbų eksponuojama, jų akcentavimas, įvardijimas ir galbūt greitu metu parašyta kokia nors menotyrinė studija apie Černę galėtų gerokai labiau praplėsti tarpukario moterų kūrėjų ratą. Kitos dvi dailininkės, Marija ir Domicelė, nugyveno kūrybingą ir ilgą gyvenimą, joms teko patirti ir sovietmečio dailės cenzūros pinkles, ir šeimyninio gyvenimo džiaugsmus bei tragedijas (Marija neteko vyro, Domicelė – kelių vaikų)...
Visa tai ir daug dar nežinomų faktų, pasakojimų, prisiminimų bei kūrybos įvairovės tyrinėjimų galima atrasti muziejaus išleistame kataloge. Žinoma, daugelis gyvenimo fragmentų apgaubti balta ar juoda tyla ir amžina nežinomybe, tačiau „laikas nėra virvė, kurią galima išmatuoti mazgas po mazgo, laikas – įkypas ir banguojantis paviršius, kurį tik atmintis geba priversti judėti ir priartėti“ (José Saramago. Evangelija pagal Jėzų Kristų. Kaunas: Kitos knygos, 2010, p. 132.), o prisiminimų jėga (apie šių moterų gyvenimą ir kūrybą) ypač galinga ir dailininkių šeimų atsiminimuose, ir dailės istorikų tekstuose.
Reiktų paminėti nevienodą kiekybės prasme dailininkių meninį palikimą: daugiausia parodoje grafikos ir tapybos darbų rasime su Marcės ir Domicelės pavardėmis, taip pat nemažai yra išlikę Marijos kūrybos pavyzdžių, o Černės Lietuvoje yra tik keletas tapybos darbų – 5 iš jų ir eksponuojami šioje parodoje.
Marcės piešiniai tušu – tai sustoti nežadanti greita ir besiplaikstanti juoda linija, jos tarsi vėjo pagauti šuorai, laisva visa apimanti dvasia ant jau pageltusio popieriaus stebina ir verčia manyti, kad tai būnant giedriausios nuotaikos kurti darbai (pop., tušas „Važiuoja“, „Poilsis“ ir kt.). Štai linoraižiniai (estampai, knygų iliustracijos) – jau visai kitokios nuojautos ir pajautimų grafikos darbai. Dauguma jų vaizduoja įsimintinas veikėjas iš knygų („Urtė“), iš lietuvių liaudies dainų („Atžala“, „Žadina“), iš realaus gyvenimo („Autoportretas“, „Sesers portretas“), jie paskendę melancholiškoje atmosferoje, kur kiekvienas linijos vingis, išlinkimas ar aštrus kampas sufleruoja tik niūrų, juodą ir baltą, be jokių niuansuotų kompromisų pasaulio suvokimą. Būtent tokioje Marcės grafikoje ryškiausiai atsiskleidžia jos kasdienybė, jos dienoraščiuose išsakytos eilutės. Galbūt todėl dar aname šimtmetyje menotyrininkė Ingrida Korsakaitė vieną paskutinių jos darbų („Urtė“) sutapatino su pačios dailininkės „prislėgta“ nuotaika: „Šį raižinį ji sukūrė netrukus prieš mirtį, ir jame išsiliejo asmeninė dailininkės neviltis“ (Ingrida Korsakaitė. Gyvybinga grafikos tradicija. Vilnius: Vaga, 1970, p. 80).
Nežinia, ar gali meninės priemonės taip keisti dailininkės nuotaikas, bet drobė ir aliejiniai dažai Marcės rankose sukuria visai kitą pasaulį. Įvairiuose vyrų ir moterų portretuose matomos raudona, geltona, netgi oranžinė ir kitos ryškios spalvos taip drąsiai buvo naudojamos tik arsininkų tapyboje. Jos visur atpažįstamas keistų formų kampuotumas, griežti kontūrai (atrodo ypač svarbūs vis kitaip sudėtose lūpose), plačių, didelių, įkypai persidengiančių spalvinių dėmių kontrastai užkoduoja vis kitokį, su niekuo nesupainiojamą žmogaus gyvenimo momentą.
Lyginant su visų moterų palinkimu į tapybą, galbūt mažiausiai Domicelės laiko teko tapymui. Istorikai, tyrinėjantys jos meninį pasirinkimą, sutaria, kad ši moteris buvo eksperimentų ir novacijų menininkė, tuo metu dirbusi nepopuliarioje tarp moterų skulptūros srityje, taip pat fotografijos bandymuose (šeimoje yra išlikę šimtai negatyvų su montažiniais vaizdais, kur specialiuose pastatymuose dažniausiai pati menininkė ir dalyvaudavo), kūrė spektaklių dekoracijų, kostiumų eskizus. Kurį laiką Domicelė buvo Dailininkų sąjungos Kauno grafikos sekcijos pirmininkė (1959–1960 m.), turėjo aktyviai dalyvauti sekcijos rengiamose parodose (ypač XX a. 6–7 deš.). Nuolatiniai griežti atsiskaitymai sąjungai atskleidžia jos produktyvumą (susirinkimai kas mėnesį ar dažniau, metinės ataskaitos, būtinai nauji darbai parodoms ir pan.). Domicelė pateikdavo išteis nemažai savo kūrybos pavyzdžių ir gaudavo daug užsakymų (Lietuvos TSR dailininkų sąjungos Kauno skyrius (LTSR DS KS). LLMA, f. 458, ap. 1, b. 6. Kauno skyriaus grafikos sekcijos posėdžių protokolas; b. 41. Grafikos sekcijos 1959–1960 m. darbo ataskaita).
Labai daug dėmesio Domicelė skyrė iliustracinei, knygų grafikai. Matyt, ne tik dėl greito rezultato ir uždarbio, bet ir dėl grafikos meno galimybių išbandymo: kūrė ir realistinius, gerai tinkančius prie Žemaitės tekstų kaimo vaizdus (apsakymų rinkinys „Sučiuptas velnias“, 1950 m.), stilizavo lietuvių liaudies dainų eilutes (Jadvygos Čiurlionytės liaudies dainų rinkinys vaikams, 1948 m.) ir netgi abstrahavo jūros vaizdinius („Žvejas ir žuvelė“, 1968 m.), metaforiškai perteikė emocines akimirkas („Arūnui atminti“, 1970 m., „Pavasario šventė“, 1981 m.).
Marijos tapyba ilgą laiką pokario sovietinės dailės baruose nebuvo pripažįstama, jos tam laikui per daug šviesūs, skaidrūs, tarsi impresionistų laikų paveikslai nebuvo artimi socrealizmui. 1945 metais viename Dailininkų sąjungos posėdžių to meto tapybos autoritetas Antanas Žmuidzinavičius pasakė, kad „dalis dailininkų pateikusių peizažus, galėtų duoti kito žanro paveikslus, pvz., M. Cvirkienė galėtų duoti portretų (...), dalis eksponuojamų peizažų, ne visai tinka parodoms (...)“. Galbūt dailės žanrų apribojimas ir cenzūravimas nulėmė jos ilgą ir tylų ėjimą iki brandžios ir pripažintos dailininkės statuso.
Tik 1964 m. galėjusi surengti pirmąją personalinę parodą, Marija pradėjo gauti apdovanojimus (nusipelniusios meno veikėjos, 1965 m.; liaudies dailininkės vardas, 1972 m. ir kt.). Jos efemeriška, kintančių šviesoje pastelinių spalvų tapyba turbūt keistai atrodydavo tarp statiškų ir griozdiškų tarybinių veikėjų portretų. Išties jos portretuojamas asmuo, dažniausiai moteris, vaizduojama tarsi būtybė iš kitokio pasaulio, kur aplik tik lengvi ir permatomi pavidalai, nusėti gėlių ir kitokių mažmožių. Net „Autoportrete“ (1953 m.) tapytojos paletė autorės rankose atrodo kaip didžiulė prie visos pavasariu dvelkiančios atmosferos pritinkanti pievų gėlių puokštė. Panašiai nutapyta ir Salomėja Nėris (1945 m.), ir keletas Marijos autoportretų (1953 m., 1956 m.), ir bendraamžė draugė Domicelė (1974 m.). Matyt, moters portretas buvo vienas svarbiausių tapytojos uždavinių: matant gilyn (į save?) smingantį tamsių akių žvilgsnį tarp puošnios aplinkos, prieš mus skleidžiasi metaforiškas ir neišsemiamas Marijos sukurtos moters įvaizdis.
Černės tapyba kitokia: nors ji taip pat dažnai piešia moters portretą, čia kur kas svarbiau ne grožis ar paslaptinga išvaizda, o veikla, pats veiksmas ar procesas. O paveikslo moteris, atrodo, nenustygsta vienoje vietoje: ji palinkusi, bandanti kažką aiškinti („Dvi merginos, ruošiančios sienlaikraštį“, apie 1940 m.), atsilošianti į kėdės atramą ir vartanti knygą („Žydė korporantė“, 1938 m.), laikanti vazą su gėlėmis („Portretas su paskutinėm pavasario gėlėmis“, 1937 m.) arba iš pažiūros ramiai sėdinti draugė, besiruošianti pasakyti kažką svarbaus („Draugė Judita“, 1937 m.), ir pan. Šiuose paveiksluose daug įstrižainių, trikampių, rombų, judėjimą kuriančių formų ir pavidalų. Net profesoriaus Simono Beliackino (1874–1944) portreto (1932 m.) kompozicija sukurta iš daugybės įstrižainių, už vienos kurių sėdi respektabilus asmuo.
Šis veiklios, judančios aplinkos įspūdis bene įdomiausias Černės kūryboje – tai labai autobiografiška ir jaunatviška pačios autorės savastis. Per parodos atidarymą įstrigo kuratorės žodžiai, esą Černę labai lengva atpažinti senose fotografijose – ji visad stovi įdomiu rakursu, pasisukusi, nusukusi kūną, atgręžusi tik veidą ir pan. Originali dailininkė buvo ne tik tapyboje, bet ir kasdienybėje. Deja, anksti žuvus tapytojai, galime vis iš naujo tyrinėti tik kelis jaunyste dvelkiančius paveikslus ar užfiksuotus gyvenimo momentus, tarsi išsibarstę mozaikos gabalėliai jie leidžia mums prisiliesti prie amžinai jaunos kūrėjos meno pasaulio.
Keturios XX a. moterys menininkės, gimusios tais pačiais metais, o nugyvenusios visai skirtingus gyvenimus, šioje parodoje mums pasirodo vis kitokia, išsiugdyta dailės maniera ar skoniu apie neperdėtai turtingą praeities meną.
Paroda pratęsta iki sausio 13 d.
Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerija
(K. Donelaičio g. 16, Kaunas)
Dirba antradienį–sekmadienį 11–17 val.
