7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie minias (ir menininkus)

Nacionalinės dailės galerijos parodos

Agnė Narušytė
Nr. 45 (1013), 2012-12-14
Dailė
Romualdas Rakauskas. Iš serijos „Kauno šiokiadieniai“, 1970 m. Autoriaus nuosavybė
Romualdas Rakauskas. Iš serijos „Kauno šiokiadieniai“, 1970 m. Autoriaus nuosavybė

 

Trys Nacionalinėje dailės galerijoje ką tik atidarytos parodos man priminė vieną įvykį.
 
Buvo Verbų sekmadienis. Praėjusi pro vėjo ledais vaišinamus kadaginių šluotelių pardavėjus, pasukau į senamiestį. Praėjau pro Aušros vartus ir sustingau: priešais mane – žmonių siena. Visų lūpos vieningai žiojasi ir čiaupiasi, kartu su garais išalsuodamos lenkišką giesmę. Visų akys žvelgia į mane, bet manęs nemato. Einu pro juos priešinga kryptimi, bet nė vienas žvilgsnis nekrypteli mano pusėn, nė vienas kūnas nekrūpteli manajam priartėjus. Tarsi būčiau ne savo laike, tarsi būčiau įžengusi į fotografiją.
 
Kas čia ypatingo? Juk minioje buvau ne kartą. Apie tai priminė Linaros Dovydaitytės ir Dovilės Tumpytės kuruotoje parodoje „Minios“ sukabinti vaizdai: tikriausiai esu taškas mitinguose, kuriuos nuo stogo fotografavo Romualdas Požerskis, vos įžiūrėdamas galvas pro žydinčius medžius ar snaiges, šokinėju Andriaus Mamontovo dainos ritmu Kalnų parko tamsoje ir mūsų siautulį jau vos besulaiko besišypsantys milicininkai, nuobodžiai važiuoju troleibusu, papilkėjusi nuo būties beprasmybės ir nė neįtardama, kad visa tai tapo palubėje įsitaisęs Arvydas Šaltenis. Yra čia ir minia prie Aušros vartų, analogiška mano sutiktajai, bet giedanti lietuviškai – 1940 metais dėkojanti Dievui už atgautą Vilnių, iš viršaus nufotografuota Vytauto Augustino. Praeities fotografai piešia visuomenę kaip tvarkingą struktūrą, aukščiausiojo akiai sukurtą ornamentą. Senesniuose paveiksluose jai kartais antrina angelų minia, iš neturėjimo ką veikti atėjusi pažiūrėti apačioje vykstančio spektaklio – pavyzdžiui, Senienų muziejaus atidarymo ceremonijos, nupieštos Marcelino Januševičiaus. Ritualas ir reginys buvo išrasti suvaldyti miniai, rašo parodos kuratorės, ir tam tinka viskas: nuo religinių procesijų iki naktinės gaujos rato, nuo Šiaulių gatve linguojančio kupranugario iki kažko, patraukusio minios dėmesį Romualdo Rakausko fotografijoje, į kiekvieną akių porą įlašinusio išgąstį, kažko, buvusio toje vietoje, kur dabar esu aš. Bet ir jie žiūri ne į mane.
 
Sutvarkytos minios vaizdas – irgi reginys, reikalingas tiems, kurie įsitaisę balkonuose laukia savo pačių galios patvirtinimo. Toks reginys būdavo sovietinės demonstracijos, idealia tvarka žygiuojančios tik pro Vilniaus konservatorijos pastatą, kur specialiai pastatytoje tribūnoje stovėdavo valdžia. Jas fotografavo Ilja Fišeris – visada kulminaciniame taške, niekada nenuklysdamas į pakraščius. Parodoje „Maršas“ vienoje fotografijoje po kitos vieningai žygiuoja pasitempusių žmonių eilės – paklusniųjų visuomenė, anot kuratorės Margaritos Matulytės. Bet raudonomis juostomis įrėmintame Stalino laikotarpio dokumentų „filme“ matau ką kita.
 
Pirmiausia fiksuoju kaitą, nors nuo 1946-ųjų iki 1953-ųjų demonstracijos, regis, nelabai kito – jas puošia ta pati, iš manojo, stagnacijos laiko pažįstama sovietų „biblija“ – trumpas komunistų partijos istorijos kursas, taip pat – daugybę kartų matyti transparantai, Stalino ir Lenino portretai, SSRS ir LTSR herbai su žvaigždėmis (atrodo, iš ten jos nusileido į dabartinį prieškalėdinį Gedimino prospektą), tankai, kariai, sportininkai, lietuvaitės tautiniais drabužiais, vaikai. Ir vis dėlto kai kas keičiasi – žmonės. Kelios 1946-ųjų demonstracijos fotografijos itin niūrios – moterys su skarelėmis žygiuoja lyg kareiviai. Vaizdai atitinka žurnalisto Andriaus Valucko išgyventos 1940-ųjų okupacijos aprašymą: „Masinės eisenos, kurias man teko matyti iki mano arešto (1940 m. liepos 12 d.), taigi „pačio didžiausio“ entuziazmo metu, man labai priminė belaisvių gretas. Įsakymas, prievarta, kasdienės duonos pluta dirbtuvių darbininkus ir įstaigų tarnautojus vertė dalyvauti tame tragiškame ir komiškame karnavale.“
 
Belaisvių gretos žengia sustingusiais veidais. Matau – eisenos dalyviai joje iš tikrųjų nedalyvauja. Jie tik vaidina – valdžiai ir fotografui, taip – fotografui, nes visada kažkas viską fiksuoja, o fotografija – tai jau žinojo suimtųjų, kankinamųjų, sušaudytųjų, ištremtųjų šeimos – gali būti panaudota prieš juos. Todėl reikėjo neišsiduoti, surikti „valio“, kai reikia, nešti, ką reikia, praeiti ryžtingai – kad galėtum gyventi.
 
Bet ilgainiui artėja veidai. Įsižiūriu į veidus. Jie nevienodi. Kai kas net šypsosi. Bet kodėl jie šypsosi? Ar tai – pritarimas režimui? Galima interpretuoti ir taip. Bet galima ir įsimaišyti į minią – gal kažkas pajuokavo? Be to, laukimas jau baigėsi, tuoj viskas baigsis. Gal tai net ne tie patys žmonės, gal rusai, atvažiavę į naujai pastatytą gamyklą? O kiti? Štai 1948 m. dvi moteriškės abejingais veidais valgo ledus, tuos iš puodelių. Kitoje fotografijoje žygiuoja išsižiojusių vyrų būrys – atrodo, kad jų iškreiptos lūpos kartu su „valio“ išspjauna ir pajuodusias sielas. Ir štai – vienas berniukas rodo į fotografą, vos įžiūrimas, bet matau jo žvilgsnį, jo pirštą. Kuo toliau, tuo daugiau žmonių pastebi tą žmogutį (sako, Fišeris buvęs nedidelio ūgio) su paslaptinga dėže. Jie nežiūri įtariai, priešingai – jam šypsosi, moterys net paflirtuoja. Taigi demonstracijų nuotaika keičiasi, baimė kiek apdyla.
 
Bet tas atoslūgis menkas. Jį nustelbia to paties kartojimas – fotografija po fotografijos, per visą salės perimetrą: gegužės pirmosios demonstracija – pavasaris, spalio revoliucijos šventė – lapkričio drėgmė, prospektą tuoj užguls debesys, paskui sninga, žmonės dengiasi skėčiais, slepiasi po plėve, skuba praeiti. Ir vėl pavasaris, pravažiuoja tankai, pražygiuoja karinis pučiamųjų orkestras, vėl rudens lietūs, vėl pavasaris – merginos su žydinčiomis šakelėmis, vėl ruduo, auliniai batai, paltai, skaros, vėl pavasaris... Oras keičiasi net vienos demonstracijos metu, todėl atrodo, kad jos vykdavo ne vieną dieną, o kasdien, kasdien, visus metus. Paroda įkala į galvą naują vaizdą – šitaip per Stalino-Lenino prospektą ėjo sovietmečio laikas, kartu su nuobodžiai paklusnia minia. Dabar ją galima kaltinti.
 
Bet to neleidžia teorinis pirmosios parodos žvilgsnis, aprėpiantis ir minios malonumus, ir pavojus, abi politinių priešininkų puses. Todėl „Miniose“ yra demonstracijų priešistorei atstovaujanti minia, vėl užfiksuota Augustino, šįkart fotografuojančio 1940-ųjų rugpjūtį vykusį mokytojų delegatų suvažiavimą. Stovinčių žmonių jūra pritemdytoje salėje. Veidų neįžiūrėsi, bet yra paaiškinimas: pagal okupantų potvarkį sugrotas „Internacionalas“, bet po to grupelė mokytojų užtraukė „Lietuva, tėvyne mūsų...“ Publika atsistojo, užgiedojo visi. Čia nesvarbus nei fotografijos menas, nei vaizdo konstravimo ypatumai – tik dokumento tikrumas. Įsivaizduoju tą įžūlų jausmą – nieko mums nepadarysite, nepriversite mūsų galvoti, kaip jūs norite. Bet jie klydo. Dauguma suvažiavimo delegatų vėliau buvo ištremti – teigia užrašas. Ne ritualais ir ne reginiais suvaldė minią didysis dizaineris Stalinas. Todėl nėra ko stebėtis, kad ten, viršutinėje salėje, žmonės klusniai žygiuoja demonstracijose, užgniaužę jausmus, į nieką nežiūrėdami.
 
„Maršo“ pabaigoje išdidindama tris spalvotas gedulo mitingo prie Stalino paminklo 1953 m. fotografijas, Matulytė, regis, kvestionuoja prievartos galią. Čia nėra krypties, procesija subyra, minia, sako kuratorė, sutrinka. Bet aš vėl matau ne tik tai (tokia yra dokumento galia – liudyti, bet leistis skaitomam skirtingai). Matau bukus, išplaukusius kareivių veidus ir civilių žvilgsnius: atgal, per petį, išgąstingus, tarsi mirus Stalinui jo žvilgsnis būtų sudužęs lyg Sniego Karalienės veidrodis ir išsibarstęs minioje, todėl nebeaišku, iš kur žiūri galia, iš kur fotografuoja.
 
Minioje blykčioja žvilgsniai ieškodami menamo žiūrovo, paskui juos klaidžioju ir aš, ir staiga akį sustabdo kailis – visa lapė, su kojytėmis, užmesta ant ponios pečių, virš kurių – įmantriai susukta skrybėlė. Tai svetimkūnis šioje varganoje pilkų individų masėje, nuoroda į tuos, kurie maitinosi minios baime, į tai, kad ir ši „neklasinės“ sistemos minia yra nevienalytė, kad ir visa ta pilkuma, vieningas maršo ritmas, visos tos skarelės ir vienodi transparantai yra kolektyvizmo iliuzija, maskuojanti, ką minioje ar priešais ją veikia apsukrus individas.
 
Nes kad ir kaip pažiūrėsi, ypač mano čia aprašomose parodose, žmonių būrį paverčia minia virš jos iškilęs individas. Akivaizdūs istoriniai individai: Stalinas prie geležinkelio stoties, „Kartą XX amžiuje“ ironiškai praskriejantis bronzinis Leninas (Deimantas Narkevičius), Petro Rimšos nutapytas Vytautas Didysis, 1930 m. nešiotas po Lietuvą. Bet individo poziciją kuria ir pats fotografuojančiojo, piešiančiojo žvilgsnis. Štai sovietmečio pabaigoje Algimantas Kunčius filmuoja Palangos tiltą, kuriuo vaikštinėjantys žmonės žvilgčioja į kameros akį, šypsosi, tarsi specialiai jai pasipuošę baltomis kojinaitėmis, gėlėtomis suknelėmis. Ir čia, kaip demonstracijose, žmonės marširuoja kryptingai, dažniausiai – palydėti saulės (iš anos salės ataidi „Kantata apie Staliną“, kurios natas nešė 1947 m. demonstrantai: „Galingi Stalino pečiai išlaužė jau vartus į saulę...“). Bet šis stebėtojas neužima galios pozicijos, jis įsimaišo tarp žmonių, jo žvilgsnį traukia mažyčiai skirtumai, tokie niekniekiai kaip banguojantys žolynai, pro tilto pastolius blyksinti saulė. Ir todėl šis ėjimas kosmoso ritmu tampa antiteze Fišerio demonstracijoms – jis laisvas, šviesus.
 
Nors „Minių“ parodos kuratorės siūlo keturis konceptualius temos pjūvius, manieji kerta medžiagą kitaip: iš pradžių teoriją nustelbė istorija (Fišeris ir Augustinas), dabar – egzistencinė ašis. Pastebiu, kad Baltijos jūron besileidžiančiai saulei oponuoja tamsioji Šarūno Saukos „Pragaro“ skylė, dar vienas – nenumaldomas – traukos taškas, kraujuojančių individų masę paverčiantis sūkuringa minia. Visuomenės grupių politiką čia keičia vidinė individo politika – kovos su savo tingėjimu, savo norais, savo mintimis, ant nelaimėlių odos ištryškę pėdsakai. Vis dėlto toje visuotinėje procesijoje į nebūtį ir vėl aiškiai išsiskiria vienas kūnas – paties autoriaus, kenčiančio akivaizdžiai labiau ir šiek tiek atskirai.
 
Štai čia pamatau, kaip su minių antplūdžiu nacionalinėje galerijoje susijusi trečioji paroda „Apie praeivius ir kaimynus“ (kuratorė Eglė Mikalajūnė). Susijusi atsietumu. Minios, kaip ir pridera, sutelktos salėse, performansus atliekantys menininkai išsibarstę po vieną prie laiptų, vestibiuliuose, ant galinių sienų, kavinėje. Nežinau, kaip į juos žiūrėčiau kitame kontekste. Galbūt labiau domintų laikas, kurį jie atsiima iš pasaulio biurokratų ir verslininkų, pasisavina ir įsirėmina lyg ir beprasmiais veiksmais. Pavyzdžiui, visus metus neįeidami į jokį pastatą (Tehching Hsieh), devyniasdešimt dienų eidami 2500 km kinų siena susitikti su mylimuoju (Marina Abramovič ir Ulay), paversdami skulptūra patį netvariausią veiksmą – cigaretės užsitraukimą (Gilbert & George), laukdami telefono skambučio (Jirži Kovanda), tinginiaudami (Mladen Stilinovič) ir t.t. Minios veiksmus planuojančius strategus turėtų erzinti tyčinis menininkų veiksmų bergždumas. Štai Gino de Dominicis mėto akmenukus į vandenį, tikėdamasis ratilų apskritimus paversti kvadratais. Minios veržiasi į tikslą, o menininkai ieško nesėkmės – kaip olandas Basas Janas Aderis kabo ant šakos? Jis stumiasi šakos galo link, kad ji nulūžtų! Bet šaka vis nelūžta, todėl jis pats nušoka į vandenį... Ritmingą minių trepsėjimą nustelbia Post Ars grupės (Česlovas Lukenskas, Aleksas Andriuškevičius, Gintaras Zinkevičius) kūjų dūžiai į asfaltą, į ledą, į kartoną:
 
Kūjis – intymus instrumentas.
Mes griežiame POST maršą.
Mūsų natos – manifestai ir ugnis, vanduo...
 
Tai Lukensko žodžiai. Bet minios įkvėpėjų požiūriu jų maršas absurdiškas, jis neprakala jokio politinio luobo, įkvepia bergždumu. Nieko apčiuopiamo nesiekdami šie ypatingos rūšies individai – menininkai – yra nesuvaldomi. Jie nieko nenori, todėl jų neįmanoma panaudoti savo tikslams. Juos sunku įsivaizduoti Fišerio nufotografuotoje demonstracijoje. Bet demonstraciją įmanoma įsivaizduoti kartu su jais. Visi performansai nufotografuoti taip, kad vizualiai ir nepastebimai įsimaišytų į kasdienybę – tuomet gal ir kitų žmonių kasdienybės veiksmai ims atrodyti kaip performansai.
 
Argi sovietinės demonstracijos nėra performansas, kai jas aprašo istorikas Tomas Vaiseta? „Todėl demonstracijas galėtume perskaityti kaip žinią, kad kasdienėje rutinoje tarsi paskendusi, tarsi pakrikusi, tarsi aiškių kontūrų netekusi visuomenė atkuria savo idealiąją struktūrą, kurios iš tikrųjų niekada nebuvo praradusi – šią akimirką regimas vaizdinys ir yra tikroji jos padėtis, neužtemdyta kasdienybės inercijos.“
 
Vienas kitas minios elementas, iš tikrųjų nei paskendęs, nei pakrikęs, nei praradęs kontūrų aiškumą, atsineša kasdienybės inercijos dalelę į paradą. Vėl pritraukime minią arčiau, priartinkime jos veidus, kiekvieną atskirą veidą – ką ji veikia valgydama ledus? Gal atlieka savąjį kasdienybės performansą? Gal stuksena savą kulniukų maršą? Ką veikia visi tie be priežiūros likę žvilgsniai?

 

Romualdas Rakauskas. Iš serijos „Kauno šiokiadieniai“, 1970 m. Autoriaus nuosavybė
Romualdas Rakauskas. Iš serijos „Kauno šiokiadieniai“, 1970 m. Autoriaus nuosavybė
Ilja Fišeris. „Gegužės 1-osios demonstracija“. Vilnius. 1947 m. Iš autoriaus šeimos archyvo
Ilja Fišeris. „Gegužės 1-osios demonstracija“. Vilnius. 1947 m. Iš autoriaus šeimos archyvo
Ilja Fišeris. „Vilniaus geležinkelio stoties aikštė Josifo Stalino mirties dieną“. 1953 m. Iš autoriaus šeimos archyvo
Ilja Fišeris. „Vilniaus geležinkelio stoties aikštė Josifo Stalino mirties dieną“. 1953 m. Iš autoriaus šeimos archyvo
Jurgis Hopenas (1891–1969). „Šv. Kazimiero mugė Lukiškėse. Prekyba balionais“. 1936 m.
Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė
Jurgis Hopenas (1891–1969). „Šv. Kazimiero mugė Lukiškėse. Prekyba balionais“. 1936 m. Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė
Vincentas Slendzinskis (1837–1909). „Vilnius. Bernardinų sodas“. 1896 m.
Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė
Vincentas Slendzinskis (1837–1909). „Vilnius. Bernardinų sodas“. 1896 m. Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė
Pranas Griušys. „Bendrabutis“. 1984 m. Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė
Pranas Griušys. „Bendrabutis“. 1984 m. Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė