AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Iššūkis ar konstatavimas?

Jaunojo tapytojo prizas
 

Vidas Poškus
Nr. 38 (1006), 2012-10-26

Nekyla jokių abejonių, kad projektas „Jaunojo tapytojo prizas“ yra vienas iš tų sumanymų, kuris bent jau viešojoje erdvėje tapybai, kaip vienai iš meno (galbūt ir šiuolaikinio) disciplinų, suteikia jeigu ne prestižinį statusą (ar bent dalį jo), tai bent jau tokią regimybę. Tradiciniu šį projektą galima vadinti todėl, kad jis ne tik vyksta ketvirtą kartą, bet ir, įgaudamas vis didesnes apimtis, plečia savo geografines ribas. Jau antrą kartą jame gali dalyvauti jaunieji menininkai iš Latvijos bei Estijos.

Tapybos respektabilumas yra be galo reliatyvi sąvoka, ypač turint omenyje nevienalytę auditorijos gradaciją. Akivaizdu, kad žiūrovai, paprasti mirtingieji – tie žmonės, kurie nepriklauso meno sferai, tačiau ja domisi, – girdėdami apie šį projektą bent viena ausimi, apsilankę parodoje ir ją apžiūrėję iš tiesų patiki, kad visa tai, kas yra eksponuojama, galima priskirti prie geriausių ir šauniausių dalykų, vykstančių bent jau pastarųjų metų jaunojoje Lietuvos (ir ne tik jos, bet ir Baltijos šalių) tapyboje. „Jaunojo tapytojo prizo“ faktas, turint neblogai vykdomą viešųjų ryšių kampaniją, suteikia tapybai menamo prestižo socialiniu aspektu. Lygiai taip pat savaiminė keramikos ar tekstilės, kaip autonomiškų meno sričių, vertė visuomenėje išaugtų sukūrus „Viduriniojo amžiaus puodžiaus premijos“ ar „Senojo tekstilininko taurės“ nominacijas. Kiekvienas bent kiek keramika, tekstile ar menu apskritai besidomintis individas tikrai įdėmiau pažvelgs (jeigu jam bus suteikta tokia galimybė ir teisė informuojant, reklamuojant ir kitaip propaguojant) į tokiuose konkursuose dalyvaujančių kūrinių visumą ar bent į nugalėtojus.

Dar akivaizdžiau, kad kita tikslinė publikos dalis – kritikai, meno vadybininkai ir į juos panašūs (optimistiškai noriu tikėti, kad jų tokių yra ir bus dar daugiau), o ir patys kolegos menininkai (ypač jaunieji) į „Jaunojo tapytojo prizą“ žvelgia arba gali žvelgti kaip į tam tikrą iššūkį. Net ir tuo atveju, jeigu patys šiame projekte ir nedalyvauja. Iššūkiu patiems dalyviams, taip pat iš dalies kritikams „Jaunojo tapytojo prizas“ tampa paskelbus verdiktą ir nugalėtoją. Kaip ir bet kuriame realybės šou, matant visus pretendentus į meduolį (arba medalį), visuomet pačioje pabaigoje kyla kartais net ir nesveikas aistras kurstantis klausimas: „Bet palaukite, o kodėl buvo premijuotas šitas žmogus, o kitas, gal net labiau vertas arba lygiavertis, liko už borto?“

„Jaunojo tapytojo prizą“ tam tikru iššūkiu galima laikyti ne (tik) dėl jo projekcijos į ateitį. Akivaizdu, kad į visus šio renginio dalyvius (bent jau tuos, kurie pereina atranką ir patenka į finalinį etapą, ir ypač į tuos, kurie būna premijuojami, gauna pirmąją, antrąją, trečiąją ir/ar publikos numylėtinių nominacijas) būtina žiūrėti kaip į potencialiai įtakingas figūras ateities Lietuvos meno žaidimuose. Šiuo aspektu „Jaunojo tapytojo prizas“ lyg ir perėmė estafetę iš kadaise (dar gūdžiais sovietiniais laikais) atsiradusio, o prieš kelerius metus galutinai nukaršusio ir išsisėmusio Vilniaus dailės akademijos aplinkoje egzistavusio Studentų meno dienų (SMD) fenomeno. Kokiame 7-ajame ar 8-ajame dešimtmetyje ne vienas dabartinis gerbiamas ir žinomas Lietuvos menininkas savo viešąją karjerą pradėjo būtent nuo jo, nuo gimtuosiuose Dailės instituto koridoriuose rodomų kuklių studijinių (arba užklasinių) darbelių.
Atrodytų, kad „Jaunojo tapytojo prizas“ yra savotiška SMD transformacija, kitokių socialinių normų paveiktas ir nulemtas jaunų menininkų tramplinas į ateitį (turbūt to norėtų ir šio projekto kūrėjai). Vis dėlto tramplinu į meninės karjeros ateitį „Jaunojo tapytojo prizą“ galima pavadinti tik iš dalies. Sakyčiau, tai yra labiau jaunojo menininko karjeros pradžios imitacija, savotiškas simuliakras. Arba realia karjerinio starto aikštele ji gali tapti tik tiems, kurie savo būsimą veiklą nuo pat jaunų dienų bando sieti su kai kuriomis egzistuojančiomis institucijomis. Kokios tai institucijos – nesunku atsakyti. Nors patys šio projekto kūrėjai Vilmantas Marcinkevičius ir Julija Petkevičienė koncepcijos preambulėje akcentuoja neinstitucinį pobūdį, žinant, kad V. Marcinkevičius kurį laiką buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Tapybos sekcijos vadovu, o J. Petkevičienė darbavosi Vilniaus dailės akademijoje, ir matant, kad siužetinė aptariamo įvykio linija vystosi (tai yra – parodos vyksta) institucinėse erdvėse – anksčiau LDS priklausančiai Pamėnkalnio galerijai, dabar – VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“, neinstituciniu viso šio vyksmo pobūdžiu galima šiek tiek suabejoti. Priklausymas institucijai nėra joks blogis (kaip ir pati institucija nėra joks demonas), bet jis suteikia savitos, netgi unikalios specifikos. Geriausias to pavyzdys – dvi institucinės šių metų parodos: „Lietuvos dailė 2012“ (atstovauta ŠMC) ir Lietuvos tapybai skirtas renginys, vykęs tame pačiame ŠMC, kuruotas tiek ŠMC, tiek LDS žmonių. Jose tiek Lietuvos dailė apskritai, tiek lietuvių tapyba konkrečiai buvo pristatoma per minėtųjų institucijų uždėtus akinius, ir to nematyti galėjo nebent aklas.

Institucinė (konkrečiai – susisaistymas su VDA) „Jaunojo tapytojo prizo“ priklausomybė yra nulėmusi bent vieną šio projekto aspektą – jo „žalumą“. Šioje vietoje nekalbu apie visuomet į žaidimą įsitraukiančias „žvaigždes“, kurios paprastai (žinoma, kad vertai) ir būna nominuojamos, bet apie kritinę dalyvių masę, kuri atstovauja ne kam kitam, o institucijai – Dailės akademijai ir konkrečiam jos padaliniui – Tapybos katedrai. Neverta nagrinėti, kurie studentai projekte dalyvauja su savo „savarankiškais“ darbais, kurie komisijos ir žiūrovų teismui pristato savo diplominius, kursinius ir kitokius kūrinius (tokiu atveju dalis autorystės juk priklauso ir jų vadovams). Tiesiog net plika akimi matyti tas bambagyslės tarp menininko ir jo alma mater egzistavimas.

Plastine formalia prasme nenutrūkusią sąveiką tarp studento ar absolvento ir katedros išreiškia kartais jau iki koktumo atsibodęs sidabriškai purvinas koloritas, negrabiai deformuotas piešinys, be jokio jautrumo uždėti potėpiai (kadaise savo aukso amžių išgyvenusio ekspresionizmo rudimentai). Toks ryšys galbūt yra skatintinas akademinėje praktikoje. Nors kartais drįsčiau suabejoti tokios metodologijos veiksmingumu (kaip autoritetu pasiremčiau F. Baconu, viename televiziniame interviu prisipažinusiu, kad jis, „ačiū Dievui, nebaigė jokių mokyklų ir todėl turėjo visišką veiksmų laisvę atrandant savąją darbo metodiką“, – angliškai technique).

Minėtąją bambagyslę ypač aiškiai išreiškia svetimų metodikų, technikų ir net idėjų klonavimas. Man asmeniškai visiškai nerūpi estų arba latvių kolegų „paklydimai“, bet lietuvių atveju puikiai matyti, kad jiems buvo įnirtingai kišami (ar jų savanoriškai užsidėti) Michaelio Borremanso ar Luco Tuymanso akiniai. Nereikia dairytis ir į platesnius horizontus – Agnės Jonkutės, Algimanto Švėgždos klišių panaudojimas taip pat akivaizdžiai matyti ir be didesnių nagrinėjimų (tiek naudojamų technikų, tiek išnaudojamų koncepcijų prasmėmis). Žinoma, galima visa tai vertinti ir ne taip griežtai, o žiūrėti kaip į tam tikrą teigiamybę. Jauni autoriai dėl savo nebrandumo, nekritiškumo ir maksimalizmo tiesiog vizualiai atskleidžia ne tik tai, kas yra dėstoma jų katedrose, bet ir kas yra „ant bangos“ visame pasaulyje, į ką jie orientuojasi ir į ką vertėtų atkreipti dėmesį tam, kuris užsinorėtų kolekcionuoti arba neblogai investuoti nebūtinai Lietuvoje. Kita vertus, įtaka, ypač ankstyvojoje kūrybinės karjeros fazėje, yra ypač dažnas reiškinys. Prisiminus gudaitiškus pirmuosius Kosto Dereškevičiaus ar Arvydo Šaltenio darbus, fotorealistinius jaunąjį Vygantą Paukštę ar Šarūną Sauką, nereikėtų nurašyti ir dabartinių pradedančiųjų. Vienintelis būdas, kuris leistų šiek tiek numesti tą įtakų balastą „Jaunojo tapytojo prize“, būtų amžiaus ribų praplėtimas nuo trisdešimties iki trisdešimt trejų ar net penkerių metų (juolab kad ir juridiškai jaunumo kategorija baigiasi ties šia sukaktimi imtinai). Lietuvoje, kur jaunimas bręsta daug vėliau nei kokiame Levante (bepigu nuo keliolikos metų sublizgėjusiam Pablui Picassui), toks sprendimas galbūt (sakau „galbūt“, nes tai yra ne tik amžiaus, bet ir šiaip kūrybiškumo problema) suteiktų įvairesnės, brandesnės „Jaunojo tapytojo prizo“ kolekcijos garantijų.

Kita vertus, svarbiausi visuomet yra lyderiai. O šių potencialas regimas ir be amžiaus ar dar kokių kitų apribojimų (čia jau paprieštarausiu pats sau). Šiuo punktu „Jaunojo tapytojo prizas“ per savo dar ne tokią jau ir ilgą gyvavimo praktiką labiau konstatuoja, o ne anonsuoja. Pirmasis laureatas Andrius Zakarauskas, o ir vėlesni prizininkai (prisiminkime kad ir Jolantą Kyzikaitę, Joną Jurciką, Liną Jusionį), nors ir jauno amžiaus, meno rinkoje jau buvo gana gerai įsitvirtinę ir taip. Būtent jų dėka iš dalies galima projektuoti ir tapybinę Lietuvos ateitį (manau, kad toks yra ir strateginis šio projekto uždavinys, o gal net tikslas). Galų gale – ne paslaptis, kad tokių autorių dėka „Jaunojo tapytojo prizas“ tampa prestižiniu projektu. Ar yra panašaus masto menininkų šiuometiniame renginyje? Be jokios abejonės yra. Savąją nominaciją atiduočiau Povilui Ramanauskui, kurio pozityvūs (savo trijų matavimų ir fizinio išgaubtumo prasmėmis) drobių karkasai ironizuoja ne tik pačią tapybos kalbą, nuo Renesanso laikų įsigalėjusią paveikslo, kaip iliuzinio lango, koncepciją, bet ir tapybos mirties idėją (objektai primena pačią tapybą uždengiančius karstų antvožus) arba tiesiog mezga dialogą su Lucio Fontana, arba visiškai kitokią – tapybinio lauko idėją kultivuojančiam Karoliui Vaivadai, kurio blizgiomis nitroemalėmis padengtas stačiakampis veikia kaip 7-ojo dešimtmečio minimalizmo ar negatyvinės perspektyvos (priešingai nei bizantiškas pirmavaizdis, per atspindį nukreipiančios žiūrovo sąmonę ne vidun, o išorėn) simboliu. Sunku pasakyti, kokios bus Ingos Mrazauskaitės tapybos ateities projekcijos, tačiau dabartiniai šios menininkės darbai teikia vilties kalbėti apie technikų ir idėjų instrumentarijumi bei ironija (o tai svarbiausia) sėkmingai besinaudojančią autorę.

Norisi tikėtis, kad svarbiausios „Jaunojo tapytojo prizo“ figūros – laureatai, nominantai ir kitais būdais į save dėmesį atkreipę autoriai – veikia kaip katalizatoriai, verčiantys savo vertybes perkainoti arba bent jau pasitempti kolegas. Analogišką funkciją atlieka ir kaimyninių šalių – latvių, estų kolegos. Manau, kad jų įtraukimas į projektą yra ypač vykęs, didaktiniu aspektu ir ryšių išplėtimo visomis prasmėmis sėkmingas „Jaunojo tapytojo prizo“ vykdytojų sprendimas. Neretai pats pagalvoju, kad jų kūryba man regisi kur kas įdomesnė nei tėvynainių darbai. Taip ir šiemet visas simpatijas atiduočiau Raičiui Hrolovicui, Magonei Šarkovskai, Eleriin Ello, suteikusiems galimybę pasidžiaugti konceptualizuota tapybine plastika ir intelektualesniu naratyvu. Bendrame Latvijos, Estijos (ar apskritai Baltijos šalių) peizaže šios figūros nėra tokios ryškios, kad būtų galima apie jas kalbėti kaip apie tam tikrus orientyrus, tačiau jų mąstymas turi nemažai potencialo ir, reikia tikėtis, apie juos dar bus kalbama.

Taigi laikydamas „Jaunojo tapytojo prizą“ akademiniame lygmenyje sėkmingai vykdomu, jaunuosius menininkus bent šiek tiek priverčiančiu mobilizuotis socialiniu eksperimentu ir šiek tiek suabejodamas dėl jo, kaip kūrybinių industrijų, „praktinės“ reikšmės, be didesnių skrupulų pasakyčiau, kad tai labai reikalingas projektas, kuris, jeigu neegzistuotų, turėtų būti sugalvotas.

Paroda veikia iki lapkričio 3 d.
VDA ekspozicijų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradienį–šeštadienį 12–18 val.

Į viršųĮ VIRŠŲ