Sakralumas ir tekstilinė biurokratija

Artimas bendravimas su menininku (-e) suteikia ne tik naujų patirčių, bet ir galimybę geriau pažinti jo (jos) kūrybą. Pažvelgti į meno kūrinį kitomis akimis. Ypač kai kalbama apie tokią asmenybę kaip Eglė Ganda Bogdanienė, kuriai svarbus ne tiek rezultatas, kiek refleksija – kūrinio gimimo aplinkybės ir pasekmės, jo inspiruota reali istorija. Pasak autorės, ji nuoširdžiai tiki, kad menas išgelbės pasaulį, nes kūryba (bet kokioje srityje) yra pagrindinis gyvenimo variklis. O tekstilė, supanti mus visur ir visada nuo žmonijos pradžios, yra neatsiejama jos esybės dalis, besąlygiška simpatija užkrečianti aplinkinius.

Visokią meilę ir estetiškai patraukliai įamžintą neapykantą (iš dalies asmenišką, iš dalies bendrinę, fundamentalią, daugeliui pažįstamą) galima pamatyti Eglės Gandos Bogdanienės jubiliejinėje (autorės 50-metis ir 25 kūrybos metai) parodoje „Red Tape“, kurioje autorė demonstruoja savo kūrybos retrospektyvą skaitmeniniu formatu bei keletą naujesnių darbų. Trumpai apie kelis iš jų.

Kokia obsesiškai svarbi tekstilė menininkės gyvenime (ir kiek išties ji užima vietos kiekvieno žmogaus buityje), nusako parodoje eksponuojami kūriniai: videofilmas „Tekstilės žinios“ su išprotėjusia diktore ir meninė schema „Tekstilė išplėstame lauke“, kuriuo autorė apibendrina ir pateikia mintis apie tekstilę, kviečia diskutuoti apie šiuolaikinės tekstilės sampratą meno ir visuomenės kontekste.

Tiesą sakant, Eglės Gandos Bogdanienės kūryba taip artimai susieta su gyvenimu, kad neretai jos menas netenka dalies žavesio, jei nežinai sukūrimo aplinkybių. Be abejo, viską galima pritaikyti sau, žvelgti ir interpretuoti tik per savo patirties prizmę. Tačiau vaizdinys be tikrojo savo konteksto suteiks tik dalinę emociją, suvokiamą per vizualią recepciją. Juolab kad autorė puikiai moka pasakoti: „Auginau du mažamečius sūnus. Trimetis Mikalojus niekuo nesidomėjo, daug valgė ir zyzė, nerasdamas kuo užsiimti. Paaiškėjo, kad jo keistumo priežastis – akys tinginės. Viena akimi jis beveik nieko nematė, kita – neryškų vaizdą. Gydytojai prirašė storo stiklo akinius ir primygtinai siūlė klijuoti vieną akį, kad akis tinginė imtų dirbti. Žinoma, Mikalojus priešinosi tokioms gydymo procedūroms, galima suprasti, ir taip neryškus aplinkos vaizdas tapo šešėlių rūku, o kur dar kiemo vaikų patyčios – ačkarikas... Pavyko sutarti, kad leis dengti sveikesnę akį, bet tik kasdien nupieštu nauju piešiniu. Piešiau paukščius, vabalus, ornamentus, o vieną dieną sugalvojau realistiškai nupiešti Mikalojaus akį – kad iš toli žiūrint net nesuprastum, jog ji užklijuota. Šis sprendimas Mikalojui patiko, matyt, ir kiemo draugai tai įvertino. Jaučiausi gerai, prasmingai panaudojusi savo, kaip dailininkės, gebėjimą realistiškai piešti. Laikui bėgant sūnaus regėjimas pastebimai gerėjo. Džiaugiausi savo atradimu, todėl nutariau išausti miniatiūrą – Mikalojaus akies kopiją – ir eksponuoti ją pirmoje Lietuvoje organizuojamoje tarptautinėje mini tekstilės parodoje.

Po parodos „Akis“ buvo nupirkta, uždirbau dešimt dolerių – tuomet tai atrodė milžiniški pinigai. Bet visą tą laiką jos ilgėjausi, prisimindama istoriją ir matydama augantį Mikalojų, kuris sėkmingai baigė mokyklą ir studijuoja universitete.
Šį pavasarį netikėtai gavau elektroninį laišką iš Kanados. Rašė moteris. Prisistatė kaip toji, kuri prieš daugelį metų viešėdama Lietuvoje nupirko iš manęs miniatiūrą „Akis“. Ji pastaraisiais metais daug keliavo, gyveno skirtinguose pasaulio kraštuose ir visur vežiojosi „Akį“ – kaip mėgstamiausią kūrinį. Tik nežinia kodėl į jį žiūrėdama moteris jautėsi nejaukiai...

Papasakojau jai „Akies“ istoriją, nusiunčiau fotografiją, kurioje glėbesčiuojamės su Mikalojumi jo mokyklos išleistuvėse. Gavau atsakymą: „Dabar supratau keistą kaltės ir nerimo jausmą, kurį jutau žiūrėdama į „Akį“. Ji pernelyg asmeniška, pripildyta meilės ir šeimyniškos šilumos, todėl privalau ją grąžinti namo...“ Birželį gavau siuntinį iš Kanados, kuriame rūpestingai supakuota Mikalojaus „Akis“. Šiandien spalio 2 d., o aš vis dar nesiryžtu atplėšti siuntinio.“
Galiausiai šį sakralų veiksmą Bogdanienė atliko per parodos atidarymą, ir „Akis“ nepavargdama it Leonardo Mona Liza „stebi“ lankytojus. Sako, ji neša laimę... Paimkite atviruką – tą neryškią, vienintelę iki šiol autorės turėtą šio darbo fotografiją. Ir liks tik patikėti.
Savitas sakralumas būdingas visai menininkės kūrybai. Kaip akivaizdu iš kūrinio „Akis“, jis atsiranda ne tiek dėl visuomeninių simbolių ir įvaizdžių (tiesa, dažnai „laužant“ stereotipines sampratas, netikėtai derinant kontrastingus savo prasme motyvus taip, kad įvyksta vizuali desakralizacija („Ženklai“, „Pieta“), kiek dėl su kūriniais susijusių istorijų (taip pat darbas „Pabudimai“, inspiravęs dviejų žmonių meilės istoriją).

Dar vienas, man atrodo, labai svarbus išskirtinis menininkės kūrybos bruožas – judesys. Visiškai pritariu dailėtyrininkei Aleksandrai Aleksandravičiūtei, kad „sunku sujudinti tekstilę; Eglė Ganda Bogdanienė – viena iš nedaugelio, kuriems tai pavyksta“. Turiu galvoje ne tik performansus („Šiandien ir dabar“ su Karina Matiukiene), spektaklius („Ragana ir Lukošiukas“, rež. Algis Mikutis, dail. asistentė Džina Jasiūnienė) ir kt. Net kūrinių eksponavimo būdas padeda suteikti Bogdanienės kūriniams netikėtą efektą, kai judesys įkvepia naujų ar papildomų prasmių: lengvas truktelėjimas, ir nukirstos vyrų galvos (Holoferno / Šv. Jono Krikštytojo, pan.) įspūdingai „išvažiuoja“ stalčiuje – tarsi palovyje paslėpti asmeniniai trofėjai. Balta vilna suteikia estetikos, minkštumo ir švelnumo, tačiau motyvai sukelia baugią pagarbą. Miegančios galvos, ištrauktos į dienos šviesą, rodos, tuoj prasimerks ir prabils.

Grįžkime prie naujausių Eglės Gandos Bogdanienės darbų. Kūryba autorei iš dalies yra ir meditatyvus procesas, atsipalaidavimo, emocijų išsakymo būdas. Pastaruoju metu galutinai susaistyta biurokratijos (buvusi VDA Tekstilės katedros vedėja, nuo 2011 m. ji – studijų prorektorė), kuri angliškai vadinama „Red tape“ (Red tape – nereikalingos, laiką gaišinančios biurokratinės procedūros (Collins English Dictionary – Complete and Unabridged © HarperCollins Publishers 1991, 1994, 1998, 2000, 2003); pažodžiui – raudona juosta. Tarsi padėdami dailininkei šmaikštuoliai anglai tiesiogiai susiejo tekstilę su biurokratija), Bogdanienė savo kūryba bando atsikratyti vis gausėjančio popierizmo, žalojančio menininko esybę. Naudodamasi kūrybos procesu kaip psicho/meno terapija, ji „naikina“ dokumentus suausdama juos į nesibaigiantį kiliminį taką, kurį mindyti kviečia lankytojus. Perteikdama savo pojūčius, kartu su kostiumo dizainere Jolanta Vazalinskiene pasiuva iš jų drabužius; apsivynioja  raudona juostele; tyčia naudodama pamėgtus ties miesčioniško kičo riba laviruojančius motyvus – rožes, prisirpusias lūpas – žudančiai patraukliu, bet mirtinai nuodingu raudoniu ant realių dokumentų išsiuvinėja laiškus biurokratijos gerbėjams (pvz., perfrazuoja amerikiečių roko grupės pavadinimą į RED CHILI PAPER – atvirą komentarą švietimo viceministrei Nerijai Putinaitei; juodų rūtų vainiku įrėmina nieko neiškasantį kastuvėlį Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos prezidentui Pranui Žiliukui; pan.). Tiesą sakant, toks psichoterapijos būdas Eglei Gandai Bogdanienei sekasi puikiai. Užversta, rodos, mažai ką su menu turinčiu darbu (aukštosios mokyklos studijų prorektoriai turi daugiausia biurokratinės veiklos, susijusios su studijų procesu), tekstilininkė vis dar randa laiko meninei kūrybai. Nes įsipynus į tekstilės tinklus užgimsta meilė, iš kurios išsivaduoti neįmanoma. Net jei tai „Red tape“.

Paroda veikia iki spalio 27 d.
Galerija dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–17 val.