7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dangaus ir žemės sąjunga

Mildos Dainovskytės, Eglės Ruibytės „Žemė/Earth 2.0“ ir Jolantos Mikulskytės „Vanduo ~intro“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Vidas Poškus
Nr. 12 (1164), 2016-03-25
Dailė
Eglės Ruibytės ekspozicijos vaizdas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Eglės Ruibytės ekspozicijos vaizdas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.

Senokai galerijos „Kairė–dešinė“ parodinės ekspozicijos buvo susijusios viena su kita, tiesiog konceptualiai įaugusios viena į kitą – taip, kad arba akyse iškyla Rubenso kompozicijos „Žemės ir vandens sąjungos“ (rubensiškų, žinoma, formų moteris meiliai žvelgia į žiūrovui nugarą atsukusį, draperijomis strėnas apsijuosusį barzdylą) vaizdinys, arba įtariai pradedi galvoti, jog autoriai ir ekspozicijos valdytojai buvo sutarę tarpusavyje. Tai turbūt nėra jau taip ir blogai – ar ne?

Dešinėje (žvelgiant nuo Latako – irgi savotiško bent jau vandens, o ir žemės įsikūnijimo – nes juk be jos suteiktų formų nebūtų skysčių tekėjimo vektoriaus) turime Eglę Ruibytę ir Mildą Dainovskytę, konceptualizavusias, įvaizdinusias ar gal net tiesiog iliustravusias žemės stichiją (apie jų pirmąją „Žemę“ rašyta http://www.7md.lt/daile/2015-07-03/Guglinam-Zeme), kairėje – Jolantą Mikulskytę su vandeniu, daugybe vandenų ir net povandeniniais pasauliais bei jų gyventojais. Dar viršuje esama Vytenio Tolučio „Tarpinės stotelės“, kuri tikinčiam žmogui tokia ir turėtų būti (nes juk galutinė stotis – dangus – yra kur kas aukščiau, ne trečiame aukšte), o paprastam lankytojui ten jau būtų ir pasivaikščiojimo po tris parodas pabaiga...

 

Bet vis dėlto apsistokime ties žeme ir vandeniu, nes būtent iš jų sąryšio, iš jų integralios jungties – praktiškai santuokos – gimsta vienis (et, skamba labai jau moksliškai ir pompastiškai) arba tiesiog visuma. Panašiai kaip minėtoje Rubenso alegorijoje Žemė ir Vanduo (iš tiesų – Kibelė ir Neptūnas) įkūnijo 1618 metų taiką ir gerovę Flandrijoje. Tegul toks ekspozicijos lyginimas su paveikslu yra iliustratyvus, tačiau tame esama racionalaus grūdo. Kažin ar tai buvo numatyta pačių autorių, tačiau kai kurie dalykai, jeigu tikėsime Jungu, slypi užkoduoti ne tik mūsų asmeninėje, bet ir kolektyvinėje atmintyje bei pasąmonėje.

 

Štai kad ir parodos skirstymas į vyriškąjį ir moteriškąjį segmentus (neptūniškąją ir kibeliškąją stichijas). M. Dainovskytės ir E. Ruibytės dalis – sukalta (perkeltine ir tikrąja ta žodžio prasme) labai tvirtai. Ji yra vyriška anatominės struktūros ir psichologijos aspektais, ypač jeigu kalbėdami apie vyriškus bruožus remsimės tokiomis nusistovėjusiomis klišėmis (kalbant apie su grafikos menu susijusias autores klišės – tik truputėlį kitokios – tiesiog neišvengiamos) kaip fizinė galia ar racionalumas. Jėgą, netgi brutalią, skleidžia pagal nušauto dramblio (arba kito gigantiško sutvėrimo) ar Pizos bokšto dėsnius valingai palenktas skersinis – turnikas, atgabentas iš Lentvario. M. Dainovskytės istorija ar jos nuotrupa, naratyvas yra dėliojamas veikiant menininkės gyvenamosios vietos patirčiai ir skleidžiamiems fluidams. Racionalumas ir analitinis mąstymas iki šiol nėra ypač savi lietuviškoje grafikoje (kad ir po kokiomis konceptualumo kaukėmis ji dangstytųsi), tad post-opartinės E. Ruibytės kompozicijos, artikuliuojančios ne tik vizualiąją, bet ir kognityvinę percepciją, yra išimtis.

 

Dar vyriškomis, neptūniškomis savybėmis šioje dešinėje galerijos salėje (kaip pagal tą posakį ir maldininkų sėdėseną šventykloje – „vyrai į dešinę, moterys į kairę“) reikėtų laikyti atvirai tvinkčiojančią agresijos dozę. M. Dainovskytės ir E. Ruibytės instaliacijai to netrūksta. Vien tokią mintį kelia žiūrėjimo iš viršaus pozicija, į kurią norom nenorom pastatomas žiūrovas. Minėtasis turnikas yra regimas iš viršaus, tartum eilinį kartą „laužiant mešką“ arba sukant „saulę“. Projekcijoje filmavimo kamera dronu taip pat keliama nuo žemės paviršiaus ir žvelgia iš menamos hierarchinės piramidės aukštybių. Galop net ant grindų patiestas krištolinio vandens raibulius imituojantis linoleumo gabalas stebimas per į baseiną šokančio plaukiko akinių prizmę. Net ir M. Dainovskytės grafikos darbas, vaizduojantis ežero salą, yra pernelyg vyriškas (perfrazuojant Nietzsche), nužiūrinėjamas iš užkariautojo (atradėjo ar konkistadoro) pozicijų. Panašiai savo nužiūrėtą ir nieko nenutuokiančią auką kontempliuoja plėšrūnas. Tam antrina ir, kaip pripažįsta pati menininkė, į geometrines kompozicijas redukuotas geografinis tinklas E. Ruibytės kompozicijose (raštus ir struktūras jose pina meridianai ir paralelės, dienovidiniai ir lygiagretės).

 

Tad tokios mentalinės klišės atspaudžiamos ir dešinėje, ir kairėje „Kairės–dešinės“ pusėse.

 

J. Mikulskytės parodinis segmentas (pavadintas „Vanduo ~intro“) yra kibeliškai moteriškas. Pagrindiniu ekspozicijos leitmotyvu pasirinktas nardymas po gėlus ir sūrius vandenis, savas šaltąsias jūras ir egzotiškus atogrąžų vandenynus. Po didžiuosius vandenis nūnai klajoja ir vyrai, ir moterys (kaip argumentą palyginkime kad ir 1947-ųjų „Kon Tikio“ bei 2016-ųjų „Kon Tikio 2“ įgulas), tačiau viešai deklaruojami emociniai nardymo iššūkiai ir net baimės („Nardydama vaizdo nedokumentuoju, tad kūriniuose labiau siekiu išreikšti būsenas, jausenas: ramybę, meditaciją, lengvumą, o kartais juntamą įtampą ir baimę...“) yra labai, labai ir net labai moteriškas. Galbūt kliaunuosi stereotipais, tačiau retas vyras taip drąsiai deklaruos, ką išgyvena ir patiria). Panašiai su sistematizavimu ir klasifikacija (veiksmais, dar nuo Linėjaus laikų šabloniškai priskiriamais vyriškai sferai). J. Mikulskytė tartum ichtiologė ar hidrologė dėlioja įvairiomis technikomis ir pavidalais reprodukuotus vandens gyvius ir augalus, tačiau visa tai daroma personaliai subjektyviai, tartum psichologinio afekto būsenos (kaip patekus į viduriniuosius vandenis, praradus orientyrus ar pradėjus jausti deguonies stygių), kai akyse ir blėstančioje sąmonėje iškyla logiškai nepaaiškinama motyvų ir vaizdinių mozaika.

 

Žvelgiant į abi „Kairės–dešinės“ parodas nekyla nė menkiausios abejonės, kad į vieną visumą yra sujungti du skirtingi poliai (žemė ir vanduo, galia ir nuolankumas, kūniškumas ir dvasingumas, formos ir spalva ir t.t.), tartum dar kartą leidžiantys įsitikinti priešybių vienovės principo realumu arba Neptūno ir Kibelės santuokos patvarumu.

 

Parodos veikia iki kovo 26 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.

Eglės Ruibytės ekspozicijos vaizdas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Eglės Ruibytės ekspozicijos vaizdas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Eglės Ruibytės ekspozicijos fragmentas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Eglės Ruibytės ekspozicijos fragmentas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Milda Dainovskytė, „Turnikas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Milda Dainovskytė, „Turnikas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Milda Dainovskytė, nuotrauka iš šeimos albumo „Su tėte“. 1996 m.
Milda Dainovskytė, nuotrauka iš šeimos albumo „Su tėte“. 1996 m.
Milda Dainovskytė, kadras iš videofilmo „Plūduriuojantis kilimėlis“. 2016 m. M. Dainovskytės nuotr.
Milda Dainovskytė, kadras iš videofilmo „Plūduriuojantis kilimėlis“. 2016 m. M. Dainovskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Kašalotas. Vienas iš 17“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Kašalotas. Vienas iš 17“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Gorgonia“. 2015–2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Gorgonia“. 2015–2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Jūros žvaigždė Kristaus vainikas“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Jūros žvaigždė Kristaus vainikas“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Poledinis 2“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Poledinis 2“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Iš jūros Manta Ray“. 2015 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Iš jūros Manta Ray“. 2015 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Kašalotas. Vienas iš 17“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Kašalotas. Vienas iš 17“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, parodos vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, parodos vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.