7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Akvilė Laugalytė

Akvilė Laugalytė

Pianisto (ne)laisvė

Dmitri Levkovichiaus rečitalis „Vaidilos“ teatre

Minties greitis, išlavintas gyvenimo tempo, – o gal atvirkščiai? Toks įspūdis vis neapleido klausantis pianisto Dmitri Levkovichiaus rečitalio Vilniuje. Nors skambėjo visiems pažįstami dvidešimt keturi Fryderyko Chopino etiudai, tenka pripažinti, kad girdėti šį ciklą ištisą atliekamą gyvai – retas malonumas. Be to, gyvai interpretuojamą Lietuvoje dar nepažįstamo pianisto bei kompozitoriaus. Balandžio 18 d. „Vaidilos“ teatre įvykusiame Dmitri Levkovichiaus rečitalyje netrūko publikos. Vos tik išėjęs į sceną kuklios laikysenos atlikėjas spinduliavo atvirumu. Nuskambėjus pirmiesiems etiudams dar šiek tiek buvo jaučiamas pianisto vidinis nerimas, matyt, bandant prisijaukinti naująją sceną, tačiau pamažu ryškėjo vis gilesni jo interpretaciniai klodai.

Dmitri Levkovichius. G. Jauniškio nuotr.
Dmitri Levkovichius. G. Jauniškio nuotr.
Dmitri Levkovichius. G. Jauniškio nuotr.
Dmitri Levkovichius. G. Jauniškio nuotr.
Akvilė Laugalytė

Ugningai prasiveržusi muzika

Paschos sutikimas kartu su pianistu Aleksejumi Volodinu ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru

Šeštadienį, Paschos išvakarėse, varpų muzikos pripildytame Vilniuje filharmonijos skliautai aidėjo nuo šlovingos rusų muzikos. Piotras Čaikovskis ir Sergejus Rachmaninovas – kompozitoriai, amžiams palikę įspaudą romantinės muzikos istorijoje, be šių vardų neįsivaizduojamas daugelio koncertinių institucijų repertuaras.

Aleksejus Volodinas, Robertas Šervenikas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas, Robertas Šervenikas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas, Robertas Šervenikas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas, Robertas Šervenikas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas, Robertas Šervenikas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Aleksejus Volodinas, Robertas Šervenikas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Akvilė Laugalytė

Atgimsta Claros Schumann salonas

Pokalbis su pianiste Guoda Gedvilaite

Vieną balandžio popietę „Vaidilos“ teatre Vilniuje susitikome su Frankfurte gyvenančia žymia lietuvių pianiste Guoda Gedvilaite pasikalbėti apie artėjantį labai įdomų ir netradicinį koncertą pavadinimu „Claros Schumann salonas: Kolegos-konkurentai ir pianistų varžybos“. Šiame vakare (kuris taip pat numatytas atlikti Druskininkuose, Klaipėdoje, o Vilniuje taps „Vaidilos“ teatro sezono uždarymo koncertu) G. Gedvilaitė įkūnys vieną garsiausių XIX a. vokiečių pianisčių ir kompozitorių Clarą Wieck-Schumann. Kartu su ja pasirodys Fryderykas Chopinas (Rokas Zubovas), Ferencas Lisztas (Jurgis Aleknavičius) ir Sigismundas Thalbergas (Lukas Gedvilas), o princesę Cristiną Trivulzio di Belgiojoso vaidins Dovilė Navickienė. Pasak G. Gedvilaitės, tai nebus įprastas koncertas, nes atlikėjų tikslas – kuo autentiškiau atkurti XIX a. saloną ir jo istorinius personažus. Be to, klausytojai ir žiūrovai koncerto pabaigoje išrinks geriausią pianistą, o jį paskelbs princesė Belgiojoso. Taigi išgirsime net keturis virtuozus!

Guoda Gedvilaitė. R. Kunske nuotr.
Guoda Gedvilaitė. R. Kunske nuotr.
Akvilė Laugalytė

Nesustabdomas Broja

„Vaidilos" klasikoje – pianistas Janas Krzysztofas Broja

Recenzijų konkurso „Vaidilos klasikoje – pianistas Janas Krzysztofas Broja“, kurį sumanė „Vaidilos klasikos“ programos rengėjai kartu su „Lietuvos ryto“ grupe ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, I vietos nugalėtojos recenzija.

 

Dar nenutilus sveikinimo plojimams, scenoje pasirodžius pianistui ir ne visiems spėjus patogiai įsitaisyti savo kėdėse, pasigirdo a la Debussy pasažai, išsklaidę bet kokį šnaresį. Galbūt kai kam tai buvo pirmasis susitikimas su 1999 m. tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso nugalėtoju Janu Krzysztofu Broja, arba dalyvavimas #grojabroja koncerte. Ir tai visai ne ką tik sugalvotas žodžių žaismas. Jau 1999 m. su dideliu dėmesiu ir susižavėjimu publika sakydavo: „Groja Broja!“  Taigi, ponios ir ponai, Broja sugrįžo!      

 

Erdvioje, visiškai pripildytoje „Vaidilos“ teatro salėje kovo 19 d. nuskambėjo mistiškasis  Debussy, išgrynintas barokinis perlas Johannas Sebastianas Bachas ir žadą atimantis Fryderykas Chopinas. Programą pradėjęs nuo antrosios Claude’o Debussy Preliudų knygos, tarytum žongliruodamas štrichais ir dinamika, Broja privertė mus galvoti, kad tai buvo sukurta tą pačią akimirką. Spontaniškumas, rodos, kilo be menkiausių pastangų ir besiklausydamas nugludintų perlų žėrėjimo galėjai pajusti, kokia trapi ta akimirka, tarsi bėgantis vaizdas pro traukinio langą. Tačiau tai niekaip negali būti vieninteliai žodžiai, kuriais apibūdintum brojiškąjį Debussy. Pianistas atvėrė kur kas daugiau garsinių potėpių, atskleidęs Debussy ne vien kaip impresionistą, bet ir kaip savotišką prancūziškojo spektralizmo (muzika, paremta paties garso ir jo spektro akustinėmis savybėmis) pradininką.

Janas Krzysztofas Broja „Vaidiloje“. Organizatorioų nuotr.
Janas Krzysztofas Broja „Vaidiloje“. Organizatorioų nuotr.
Akvilė Laugalytė

Tarp Chopino, Liszto ir Skriabino

Jurgio Aleknavičiaus rečitalis „Vaidilos“ teatre

Vasario 26-osios vakarą „Vaidilos“ teatre Vilniuje turėjome progos pasiklausyti pianisto Jurgio Aleknavičiaus rečitalio. Koncerto paantraštė byloja, jog pianistas priklauso jaunajai kartai: „Jaunieji „Vaidilos klasikos“ talentai“. Visai neseniai po ta pačia antrašte grojo ir kitas jaunas talentas Ignas Maknickas, nors ir negalėtume šių dviejų atlikėjų priskirti vienai kartai – juos skiria visas dešimtmetis. Norėčiau pastebėti, kad kartais „Vaidilos“ teatre vykstantiems koncertams priskiriamos ir „sparnuotos“ antraštės (bent jau tokį įspūdį leido susidaryti 2016 m. rudens – žiemos sezono renginių pavadinimai), tačiau šio, 2017 m. žiemos – pavasario sezono koncertų pavadinimai kiek kuklesni, tad ir Jurgio Aleknavičiaus solinis rečitalis pavadintas nepretenzingai.

Jurgis Aleknavičius „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Jurgis Aleknavičius „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Jurgis Aleknavičius „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Jurgis Aleknavičius „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Jurgis Aleknavičius „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Jurgis Aleknavičius „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Akvilė Laugalytė

Raktažodžių skambesys

Kompozitorės Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kūrybos vakaras Trakų pilies menėje

 „Kelias, laikas, vyksmas – tai dažnos temos mano kūryboje“, – teigia kompozitorė Vaida Striaupaitė-Beinarienė, liepos 19 d. surengusi savo pirmąjį autorinį kūrybos vakarą. Ir iš tikrųjų, peržvelgę gausų kompozitorės kūrybos sąrašą galime aptikti štai tokius pavadinimus: „Prasilenkiantys laike...“ (2000), kvintetas pučiamiesiems Nr. 2 „Laikas“ (2004). Neretai sakoma, kad muzika – tai laiko menas, gal net pats tobuliausias, geriausiai padedantis atskleisti amžino kintamumo paslaptį.

 
Vaidai Striaupaitei-Beinarienei labai svarbus šiandienos muzikos pažinimas. Ji domisi daugelio lietuvių ir užsienio kompozitorių kūryba, analizuoja kitų tautų etninės muzikos struktūras, ieško sąsajų su lietuvių liaudies muzikos ypatumais. Šį domėjimąsi paskatino šviesaus atminimo profesorius Julius Juzeliūnas, kurio kompozicijos klasėje mokėsi V. Striaupaitė-Beinarienė. Paklausta, kokie prisiminimai lydi studijų metus pas profesorių J. Juzeliūną, kompozitorė atsakė: „Profesorius buvo labai išmintingas Mokytojas. Leido išbandyti įvairias naujoves, kurios labai domino ir norėjosi kuo greičiau viską įgyvendinti, bet taip pat ragino rašyti visiems instrumentams. Studijų pradžioje skatino kurti tradicines formas, o vėliau ieškoti savitos kūrinio dinaminės formos, įvairių instrumentinių sudėčių. Išmintingų profesoriaus patarimų, įžvalgų, pasakojimų iš savo patirties yra labai daug. Kartą pasakiau profesoriui, kad sustojau vietoje ir niekaip negaliu rašyti toliau. Ir gavau tokį patarimą: vežimui užklimpus nereikia bandyti važiuoti toliau tuo pačiu keliu, o geriau grįžti atgal ir pasukti kitu, geresniu. Taip pat dažnai prisimenu linksmą profesoriaus pasiūlymą įdėti į muziką daugiau druskos ir pipirų.“

Vaidos Striaupaitės-Beinarienės koncerto akimirka. S. Nemeikaitės nuotr.
Vaidos Striaupaitės-Beinarienės koncerto akimirka. S. Nemeikaitės nuotr.
Vaida Striaupaitė-Beinarienė po koncerto su šeima. S. Nemeikaitės nuotr.
Vaida Striaupaitė-Beinarienė po koncerto su šeima. S. Nemeikaitės nuotr.