Autorius: Aivaras Dočkus

Aivaras Dočkus

Ritos Mačiliūnaitės ir Mariaus Salyno akustinis koncertas „Liūdnos dainos" festivalyje „Druskomanija 2015“, gegužės 22 d.

Kuo gali nustebinti aštuonios dainos Druskininkuose, kai Lietuvos vasaros muzikos festivalių žemėlapyje trenksmingai įrašyti pasaulinio garso vardai ir pavadinimai – Roisin Murphy, „The Chemical Brothers”, Jessie Ware ar „Rudimental”? Pusvalandžio trukmės beveik vien liaudies dainų koncertas net prieš lietuviškos muzikos scenos lyderių dviejų valandų programas atrodo kaip atsitiktinis gitaros stygų brūkštelėjimas gatvės muzikos dienos šurmulyje. O pavadinimas „Liūdnos dainos“ primena susigūžusią našlaitėlę, pamotės išsiųstą į naktinį šokių klubą parnešti užburtosios fleitos. Gyvename pop ir roko legendų, monstrų, dinozaurų, supertalentų, karalių ir karalienių laikais. Lietuviškos popmuzikos (nors ją kažkodėl pasąmoningai norisi aptempti kultinio grupės „Empti” albumo pavadinimo – „estrada” pižama ir pasakyti labanakt) aristokratai nesikuklina nusagstyti save tarpgalaktiniais komplimentais: beveik kiekvienas turas paženklintas nokautuojančiu dvižodžiu „Grand Show“. Vienas skandalais apšerkšnijęs devyngalvis vietinės popindustrijos slibinas kaskart nusikerta galvą, dievagodamasis, kad tokio įspūdingo reginio šalis dar nematė, kita – charizmatiškai nusidainuojanti estrados senbuvė, išlipusi iš skudurinio popso laužų ir staiga persirengusi roko ragana, žiniasklaidos trimitais skelbiasi esanti neginčijama muzikos pilių valdovė. Tokiame grandiozinių renginių ir muzikos istorijos vadovėlių vertų personų užnugaryje tyliai pasirodo projektas, apie kurį nesivargins užsiminti nei riebiausi, nei pusriebiai, nei liesiausi bulvaraščiai, o tirštų televizinių barščių gamintojai atsižegnos per aštuonis šimtus mylių.