Autorius: Julija Fomina

Nuo birželio 11 d. Vilniuje veikia iškart dvi garsaus austrų menininko Erwino Wurmo personalinės parodos. Šiuolaikinio meno centre eksponuojamas vienas didžiausių jo sukurtų skulptūrinių objektų – „Siauras namas“, parodoje „Interpretacija“ galerijoje „Vartai“ – skulptūros ir jų nuotraukos, tarp kurių – pasaulinę šlovę menininkui pelniusių „Vienos minutės skulptūrų“ atvaizdai. Meno kritikai tituluoja Erwiną Wurmą poparto atstovu, siurrealistu, konceptualiu pokštininku. Jo skulptūros – išpūsti, suploti ar kitaip „deformuoti“ įprasti daiktai – drabužiai, automobiliai, namai – iš pirmo žvilgsnio išties atrodo absurdiškos ir juokingos, nors menininko intencijos rimtos: pažvelgti į kasdienybę kitokiu rakursu ir panaikinti įprastas, savaime suprantamas daiktų reikšmes. „Mane domina kiautas, formų ir kūnų įpakavimas“, – teigia menininkas, siūlydamas savitas tradicinės skulptūros sampratos interpretacijas.

 

Gilintis į skulptūros esmę ir jos raiškos galimybes Erwinas Wurmas pradėjo studijų Vienos meno akademijoje metais. Iš pradžių jis norėjo studijuoti tapybą, bet išlaikęs stojamuosius egzaminus buvo priimtas į skulptūros katedrą. „Įstojęs pradėjau galvoti apie tai, kas šiandien gali būti skulptūra. Tai nuvedė mane prie apmąstymų apie tuštybę, galimybes ir tūrius – fundamentalias skulptūros savybes“, – prisimena jis. Anot Wurmo, skulptūra – tai visų pirma tūrio menas, taigi bet koks tūrio padidėjimas ar sumažėjimas – kad ir žmogaus svorio metimas – gali būti laikomi skulptūros raiškos forma, o pagrindinė skulptoriaus užduotis – pridėti arba atimti tūrio. Vadovaudamasis šiuo principu, jis ir pradėjo kurti. Iš pradžių – iš panaudotų, rastų arba itin pigių medžiagų: išmestų medienos ir metalo atraižų, senų skardinių, dėvėtų savo ir kitų žmonių drabužių. Ilgainiui pradėjo mąstyti apie tai, kad tokios medžiagos ir daiktai neatsiejami nuo juos naudojusių žmonių istorijų, jausmų, aistrų, kasdienių išgyvenimų, o tai savo ruožtu susiję su socialiniu kontekstu. Tokie svarstymai gali pasirodyti kiek banalūs, bet liečia egzistencinius gyvenimo klausimus. Būtent tai domina menininką: kaip sujungti tarytum banalų turinį, kiekvienam žmogui rūpimus klausimus ir viską perteikti lengvai atpažįstamais pavidalais. „Noriu atkreipti dėmesį į rimtus dalykus, bet padaryti tai lengva forma. Net kai kalbame, pavyzdžiui, apie ligą ar tragediją, turėtų būti įmanoma pasakoti apie tai lengvai“, – sako Erwinas Wurmas.