Autorius: Aurelija Kavaliauskaitė

Aurelija Kavaliauskaitė

Menas periferijoje

Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje meno centras visada buvo, ir panašu, kad dar kurį laiką tikrai bus Vilnius. Periferijoje vykstantys renginiai, atrodo, yra įdomūs tik patiems rengėjams ir jų dalyviams. Šio neigiamo reiškinio pavyzdys yra visai neseniai Alytuje atidaryta jaunųjų kūrėjų bienalė „Meno intencija. Suvokimai", kuri kėlė prieštaringų minčių, ar apskritai verta apie šią parodą rašyti. Tačiau vis dėlto, siekdama nors kiek išjudinti pelkę, bandysiu sudėlioti, kas ir kaip.

Skaityti toliau >>

Nr. 25 (1177), 2016-07-01 | Dailė

Ieva Prūsaitė, „Paralelės“, nuotr. A. Kavaliauskaitės

Andrius Makarevičius, „Derliaus šventė", nuotr. autoriaus

Katažyna Sokolovska, „Metafora", nuotr. A. Kavaliauskaitės

Katažyna Sokolovska, „Lygi"nuotr. A. Kavaliauskaitės

Eglė Stumbrytė, „Selfis", nuotr. A. Kavaliauskaitės

Karolina Latvytė, iš serijos „Praeities peizažai", nuotr. A. Kavaliauskaitės

Aurelija Kavaliauskaitė

Abstrakti fotografija ir subjektyvios įžvalgos

Sauliaus Saladūno fotografijų paroda „Plokštumos“

Fotografijos istorijos paskaitos metu kalbėjome, kad neįmanoma objektyviai paaiškinti, ką reiškia abstrakti fotografija. Bet koks bandymas bus subjektyvus tekstas, veikiantis pats savaime. Tačiau kiekviena individuali įžvalga turėtų paskatinti norą skaitytojui pačiam pamatyti tai, apie ką kalbama, palyginti savas interpretacijas su fotografo bei rašytojo mintimis.

Niekada pernelyg giliai nesidomėjau fotografija, tačiau kai ji taip smarkiai priartėja prie tapybos, nebelieka kur trauktis ir padrikas mintis tenka sudėlioti į vientisą tekstą. Turiu omenyje„Prospekto“ galerijoje veikiančią fotografo Sauliaus Saladūno (g. 1950) parodą „Plokštumos“. Apie pavadinimą nekalbėsiu ‒ tai jau padaryta pačioje parodoje. Užteks pasakyti, kad pats autorius jį aiškina taip: „visada žvelgiant į fotografiją atsimuši į plokštumą ir tik vaizduotėje suvoki jos reljefiškumą. Fotografinio vaizdo tikrovės iliuzija yra sustiprinama priduodant jai lyg trimatės erdvės suvokimą.“ Tai bandoma perteikti įvairiomis fotovizualinėmis priemonėmis.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1148), 2015-11-25 | Dailė

Saulius Saladūnas, iš ciklo „Plokštumos“

Aurelija Kavaliauskaitė

Pažintis su Alfonsu Dargiu

Lietuvių išeivijos dailininkas Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Linksmas veidelis, liūdnas veidelis. Linksmas ir vėl liūdnas... Aiški skirtis tarp jausmų – laimės ir liūdesio, džiaugsmo ir skausmo bei kitų priešpriešų. Jokio susiliejimo, jokio persipynimo. Žiūriu ir aiškiai jaučiu dailininko nuotaikas kūrybos momentu. Maži įsivaizduojami personažai perteikia jau buvusius dailininko ir kuria naujus žiūrovo pojūčius. Dailininkas – Alfonsas Dargis, o žiūrovas – aš, tu, jis, ji...

Alfonsas Dargis – XX a. lietuvių išeivijos dailininkas, kilęs nuo Mažeikių. Mokėsi jis Kauno meno mokykloje kartu su mums gerai žinomais to meto dailininkais, pas tokius pat iškilius mokytojus (Adomą Galdiką, Stasį Ušinską ir kitus). Paskui, gavęs Lietuvos valstybės stipendiją, tęsė mokslus Vienos dailės akademijoje ir, kas ten žino, jei ne vėlesnė emigracija už Atlanto, gal jo pavardė dabar būtų XX a. Lietuvos dailės istorijos tomuose. O kol taip nėra, ją galima išvysti Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, parodoje „Alfonsas Dargis: vaizduotės užrašai“. Čia eksponuojamos jo kompozicijos, sukurtos 5–9-uoju dešimtmečiais. Darbai dviejų rūšių – medžio raižiniai ir plonasluoksnė eksperimentinė tapyba. Tačiau juos jungia viena tema – žmogus ir painus jo vidinis pasaulis. Atrodytų, įprasta ir dažnai nagrinėjama tematika, tačiau darbai anaiptol nepaprasti. Dargį veikė primityvusis menas, taip pat lietuvių tautodailė, mitinis pasaulis ir naujos modernizmo srovės. Visa tai jungdamas jis sukuria keistus ir nematytus personažus. Jie man primena mažus Natalijos Gončarovos akmens „bobų“ (pvz., paveikslas „Veidai porceliane“, 1976, – sudvigubinta toteminė skulptūrėlė, nutapyta plonyčiu dažų sluoksniu, visa virpanti ir skleidžianti šiltas spalvas) ir lietuvių mitologijos miško monų (paveikslas „Be pavadinimo“, 1976, kur vaizduojami du žali vaikai didelėmis išsigandusiomis akimis ir sučiauptomis lūpomis) hibridus.

Skaityti toliau >>

Nr. 23 (1129), 2015-06-12 | Dailė

Alfonsas Dargis, „Sudaužytas žmogus“. 1983 m. A. Narušytės nuotr.

Alfonsas Dargis, „Europa“. 1985 m. A. Narušytės nuotr.

Alfonsas Dargis, „Kompozicija“. 1977 m. A. Narušytės nuotr.

Alfonsas Dargis, „Mano gyvenimas“. 1960 m. A. Narušytės nuotr.

Alfonsas Dargis, „Misereor“. 1987 m. A. Narušytės nuotr.

Alfonsas Dargis, „Vaikai parke“. 1981 m. A. Narušytės nuotr.

Aurelija Kavaliauskaitė

Menas, kuris patinka visiems

Visi mes daugiau ar mažiau gyvenime esame susidūrę su pasakomis. Turbūt nerasime nei vieno, kuriam jų vaikystėje neskaitė, o ir dažnas suaugėlis mėgsta jas sekti mažiesiems arba skaityti pasakas, skirtas suaugusiems. Kad ir kokios jos būtų, neatskiriamas jų elementas yra iliustracijos – nesvarbu spalvotos, juodai baltos ar tik pačių susikurtos galvoje. Vizualųjį pasakojimą seka ir dailininkas Marius Jonutis parodoje „Pasakos“ jau turbūt seniai antraisiais menininko namais tapusioje galerijoje „Meno niša“.

Skaityti toliau >>

Nr. 21 (1127), 2015-05-27 | Dailė

Marius Jonutis, „Užburtas miškas“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.