Autorius: Agnė Janušaitė

Tobula Bacho darna

Balandžio 7-osios vakarą Klaipėdos koncertų salėje turėjome neeilinę progą pasiklausyti savo epochos ribas peržengiančią Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Joną“, BWV 245. Bachas visą gyvenimą rašė įvairiausių žanrų muziką. Tačiau paskutinis, Leipcigo, laikotarpis (1723–1750) išsiskiria reikšmingais vokaliniais instrumentiniais kūriniais. Jau pirmą  dešimtmetį Bachas sukuria net tris pasijas – pagal Joną, Luką ir Matą. Pastaroji – tai stambiausias kompozitoriaus kūrinys su monumentalia atlikėjų sudėtimi, taip pat vienas ryškiausių visos epochos muzikos šedevrų. Šis barokinis perlas ypatingas ir tuo, jog, galima sakyti, antram gyvenimui prikėlė visą Bacho muziką. Visiškai nepelnytai šis kūrėjas buvo žinomas tik gimtojoje Vokietijoje, o po mirties ir visai užmirštas... Lygiai po šimtmečio nuo sukūrimo Felixas Mendelssohnas iš naujo atrado Bacho „Pasiją pagal Matą“, ją pats padirigavo Berlyne. Taigi, dieviškos harmonijos ir didybės sklidinas opusas tapo itin reikšmingas Bacho kūrybos atgimimui, davė ryškų postūmį jo muzikos sklaidai, natų spausdinimui, atlikimui.

Taip arti, taip toli

Klaipėdoje kasmet rengiamas šventinės klasikos festivalis „Salve Musica“ klausytojus kviečia išskirtiniams įspūdžiams. Visą gruodžio mėnesį Klaipėdos koncertų salės organizuojami koncertai atveria galimybes pasiklausyti garsiausių lietuvių ir užsienio šalių atlikėjų ir orkestrų. Vienas pirmųjų festivalio koncertų, vykęs gruodžio 9 dieną, publiką kvietė pasiklausyti dar nematyto dueto. Tą vakarą scenoje susitiko dvi artimos sielos iš tolimų kraštų – pianistai Petras Geniušas ir Fali Pavri (Indija-Jungtinė Karalystė). Koncerto programai jie paruošė įspūdingus  F. Schuberto, M. Ravelio, G. Gershwino  fortepijoninius opusus keturioms rankoms, tarp kurių suskambo ir soliniai atlikėjų numeriai.

Muzikuoja jaunoji karta

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje balandžio 17 d. vyko ypatinga tradicija tapęs jaunųjų atlikėjų koncertas „Atžalynas“. Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru muzikavo keturi jaunieji talentai: smuikininkės Julija Ivanovaitė ir Rūta Mažolytė, violončelininkas Evaldas Petkus bei jaunosios kartos dirigentas Karolis Variakojis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys atlikėjai savo kūrybinėje biografijoje jau yra sukaupę reikšmingų profesinių pasiekimų bei apdovanojimų, kuriuos turėjo progą papildyti reta ir išskirtine galimybe pasirodyti su nacionaliniu orkestru.

 

„Atžalyno“ koncertuose jauniesiems atlikėjams suteikiama reta galimybė pasirodyti svarbiausioje mūsų šalies koncertų salėje, groti solo su patyrusiais orkestro muzikantais. O šių renginių istorija prasidėjo daugiau kaip prieš trisdešimt metų maestro Juozo Domarko iniciatyva. Atlikėjai dažnai dalyvaudavo konkursuose, kurių vienas reikalavimų – baigiamajame ture groti solo su orkestru. Pavieniai koncertai, suteikiantys studentams galimybę savotiškai pasipraktikuoti prieš konkursą, ilgainiui išaugo į intriguojančius koncertų ciklus, kuriuose filharmonijos scenoje publikai pristatomi talentingi jaunosios kartos instrumentininkai bei dirigentai. Tiesa, daugiau nei prieš dešimtmetį rengiami trijų-keturių koncertų ciklai šiandien sumažėjo į keletą koncertų per sezoną, ir ne visada jie vadinami „Atžalyno“ vardu. Kaip mini nacionalinės filharmonijos generalinės direktorės pavaduotoja Ieva Tamutytė, „kiekviename filharmonijos koncertų sezone pasirodo jauni, dar bestudijuojantys ar konkursą laimėję atlikėjai, o tai yra ta pati „Atžalyno“ koncertų idėja. Ši tradicija niekur nenunyko, ji gyvuoja, kaip ir tokių koncertų poreikis, o filharmonija visada skatina ir palaiko jaunus menininkus.“ Būtent dėl to filharmonijos koncertų repertuare tradiciškai skamba M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių orkestro ir solistų atliekama muzika, koncertuoja M. Rostropovičiaus fondo globotiniai, įvairių tarptautinių konkursų laureatai bei kiti talentingi jaunuoliai.

Klavyrinės muzikos perlai. Apie Andriaus Žlabio rečitalį

Po nemažos pertraukos senosios muzikos gerbėjai ir vėl turėjo progą pasigerėti nuostabių barokinių opusų atlikimu ir pianisto Andriaus Žlabio skambinimu. Tik šį kartą ne atlikėjo taip mėgstamo ir puikiai interpretuojamo Bacho. Kovo 23 dieną Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo kito didžio baroko muzikos meistro Georgo Friedricho Händelio  muzika. A. Žlabys atliko jo siuitas klavyrui: Nr. 5 E-dur, Nr. 4 e-moll, Nr. 1 A-dur, Nr. 3 d-moll, Nr. 2 F-dur ir Nr. 6 fis-moll.

 

Klausantis rečitalio išsiskyrė aukšta A. Žlabio atlikimo kultūra, muzikalumas ir savita interpretacija. Ne paslaptis, jog barokas pianistui – viena artimiausių epochų. Nominuotas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui, A. Žlabys yra sukaupęs ištisą eilę reikšmingų profesinių faktų, atvedusių jį į atlikimo meno aukštumas. Koncertas nacionalinėje filharmonijoje vienas to pavyzdžių – Händelio opusų interpretacijos atskleidė ne tik aukštą A. Žlabio skambinimo meistrystę, bet išties leido pasigrožėti barokinės muzikos  šedevrais.

Muzikinių epochų koliažas su LKO

Jau pasibaigus Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninės muzikos koncertų ciklui, atmintyje iškyla paskutiniai muzikos vakarai, kada orkestrinės muzikos gerbėjai turėjo ne vieną progą pasigerėti nuostabių, klasika virtusių opusų atlikimu bei moderniosios muzikos interpretacijomis. Viena jų – balandžio 29 d. filharmonijos Didžiojoje salėje vykęs jaukus įvairios muzikos koncertas: klausėmės barokinio koncerto, klasikinės simfonijos ir XX a. eklektiškojo avangardo palytėtų orkestrinių pjesių – jas klausytojams pateikė rusų pianistė Anastasia Injushina (gyvenanti Suomijoje), Lietuvos kamerinis orkestras ir jaunosios kartos dirigentas – Modestas Barkauskas.

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”