Autorius: Agnė Janušaitė

Tobula Bacho darna

Balandžio 7-osios vakarą Klaipėdos koncertų salėje turėjome neeilinę progą pasiklausyti savo epochos ribas peržengiančią Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Joną“, BWV 245. Bachas visą gyvenimą rašė įvairiausių žanrų muziką. Tačiau paskutinis, Leipcigo, laikotarpis (1723–1750) išsiskiria reikšmingais vokaliniais instrumentiniais kūriniais. Jau pirmą  dešimtmetį Bachas sukuria net tris pasijas – pagal Joną, Luką ir Matą. Pastaroji – tai stambiausias kompozitoriaus kūrinys su monumentalia atlikėjų sudėtimi, taip pat vienas ryškiausių visos epochos muzikos šedevrų. Šis barokinis perlas ypatingas ir tuo, jog, galima sakyti, antram gyvenimui prikėlė visą Bacho muziką. Visiškai nepelnytai šis kūrėjas buvo žinomas tik gimtojoje Vokietijoje, o po mirties ir visai užmirštas... Lygiai po šimtmečio nuo sukūrimo Felixas Mendelssohnas iš naujo atrado Bacho „Pasiją pagal Matą“, ją pats padirigavo Berlyne. Taigi, dieviškos harmonijos ir didybės sklidinas opusas tapo itin reikšmingas Bacho kūrybos atgimimui, davė ryškų postūmį jo muzikos sklaidai, natų spausdinimui, atlikimui.

Taip arti, taip toli

Klaipėdoje kasmet rengiamas šventinės klasikos festivalis „Salve Musica“ klausytojus kviečia išskirtiniams įspūdžiams. Visą gruodžio mėnesį Klaipėdos koncertų salės organizuojami koncertai atveria galimybes pasiklausyti garsiausių lietuvių ir užsienio šalių atlikėjų ir orkestrų. Vienas pirmųjų festivalio koncertų, vykęs gruodžio 9 dieną, publiką kvietė pasiklausyti dar nematyto dueto. Tą vakarą scenoje susitiko dvi artimos sielos iš tolimų kraštų – pianistai Petras Geniušas ir Fali Pavri (Indija-Jungtinė Karalystė). Koncerto programai jie paruošė įspūdingus  F. Schuberto, M. Ravelio, G. Gershwino  fortepijoninius opusus keturioms rankoms, tarp kurių suskambo ir soliniai atlikėjų numeriai.

Muzikuoja jaunoji karta

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje balandžio 17 d. vyko ypatinga tradicija tapęs jaunųjų atlikėjų koncertas „Atžalynas“. Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru muzikavo keturi jaunieji talentai: smuikininkės Julija Ivanovaitė ir Rūta Mažolytė, violončelininkas Evaldas Petkus bei jaunosios kartos dirigentas Karolis Variakojis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys atlikėjai savo kūrybinėje biografijoje jau yra sukaupę reikšmingų profesinių pasiekimų bei apdovanojimų, kuriuos turėjo progą papildyti reta ir išskirtine galimybe pasirodyti su nacionaliniu orkestru.

 

„Atžalyno“ koncertuose jauniesiems atlikėjams suteikiama reta galimybė pasirodyti svarbiausioje mūsų šalies koncertų salėje, groti solo su patyrusiais orkestro muzikantais. O šių renginių istorija prasidėjo daugiau kaip prieš trisdešimt metų maestro Juozo Domarko iniciatyva. Atlikėjai dažnai dalyvaudavo konkursuose, kurių vienas reikalavimų – baigiamajame ture groti solo su orkestru. Pavieniai koncertai, suteikiantys studentams galimybę savotiškai pasipraktikuoti prieš konkursą, ilgainiui išaugo į intriguojančius koncertų ciklus, kuriuose filharmonijos scenoje publikai pristatomi talentingi jaunosios kartos instrumentininkai bei dirigentai. Tiesa, daugiau nei prieš dešimtmetį rengiami trijų-keturių koncertų ciklai šiandien sumažėjo į keletą koncertų per sezoną, ir ne visada jie vadinami „Atžalyno“ vardu. Kaip mini nacionalinės filharmonijos generalinės direktorės pavaduotoja Ieva Tamutytė, „kiekviename filharmonijos koncertų sezone pasirodo jauni, dar bestudijuojantys ar konkursą laimėję atlikėjai, o tai yra ta pati „Atžalyno“ koncertų idėja. Ši tradicija niekur nenunyko, ji gyvuoja, kaip ir tokių koncertų poreikis, o filharmonija visada skatina ir palaiko jaunus menininkus.“ Būtent dėl to filharmonijos koncertų repertuare tradiciškai skamba M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių orkestro ir solistų atliekama muzika, koncertuoja M. Rostropovičiaus fondo globotiniai, įvairių tarptautinių konkursų laureatai bei kiti talentingi jaunuoliai.

Klavyrinės muzikos perlai. Apie Andriaus Žlabio rečitalį

Po nemažos pertraukos senosios muzikos gerbėjai ir vėl turėjo progą pasigerėti nuostabių barokinių opusų atlikimu ir pianisto Andriaus Žlabio skambinimu. Tik šį kartą ne atlikėjo taip mėgstamo ir puikiai interpretuojamo Bacho. Kovo 23 dieną Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo kito didžio baroko muzikos meistro Georgo Friedricho Händelio  muzika. A. Žlabys atliko jo siuitas klavyrui: Nr. 5 E-dur, Nr. 4 e-moll, Nr. 1 A-dur, Nr. 3 d-moll, Nr. 2 F-dur ir Nr. 6 fis-moll.

 

Klausantis rečitalio išsiskyrė aukšta A. Žlabio atlikimo kultūra, muzikalumas ir savita interpretacija. Ne paslaptis, jog barokas pianistui – viena artimiausių epochų. Nominuotas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui, A. Žlabys yra sukaupęs ištisą eilę reikšmingų profesinių faktų, atvedusių jį į atlikimo meno aukštumas. Koncertas nacionalinėje filharmonijoje vienas to pavyzdžių – Händelio opusų interpretacijos atskleidė ne tik aukštą A. Žlabio skambinimo meistrystę, bet išties leido pasigrožėti barokinės muzikos  šedevrais.

Muzikinių epochų koliažas su LKO

Jau pasibaigus Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninės muzikos koncertų ciklui, atmintyje iškyla paskutiniai muzikos vakarai, kada orkestrinės muzikos gerbėjai turėjo ne vieną progą pasigerėti nuostabių, klasika virtusių opusų atlikimu bei moderniosios muzikos interpretacijomis. Viena jų – balandžio 29 d. filharmonijos Didžiojoje salėje vykęs jaukus įvairios muzikos koncertas: klausėmės barokinio koncerto, klasikinės simfonijos ir XX a. eklektiškojo avangardo palytėtų orkestrinių pjesių – jas klausytojams pateikė rusų pianistė Anastasia Injushina (gyvenanti Suomijoje), Lietuvos kamerinis orkestras ir jaunosios kartos dirigentas – Modestas Barkauskas.

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”