Penktasis vos dvidešimt šešerių metų režisieriaus Xavier Dolano filmas įrodo, kad režisierius vertas sėdėti prie „didžiųjų stalo“: „Mamytė“ („Mommy“, Kanada, 2014) – jautrus, sentimentalus ir žavi paprastumu.
Pagrindinė filmo herojė – vieniša „mamytė“ Diana, kurią nepriekaištingai suvaidino Anne Dorval. Dianos stilius ne tik atspindi praeito dešimtmečio tendencijas, bet ir dvelkia kiču bei vulgarumu. Tačiau ji – žavi ir patraukli, spindinti energija, meile bei viltimi išgelbėti sūnų Stivą (Antoine-Olivier Pilon), kurio agresijos priepuoliai kelia daug rūpesčių. Po to, kai padegė kavinę, Stivas išmetamas iš internato. Dabar jo nebepriima jokios mokymosi įstaigos. Diana pasiima sūnų namo ir tikisi, kad bėdos kaip nors išsispręs. Nors Stivas be galo prisirišęs prie motinos, dėl rimtų psichinių sutrikimų smurtauja ir prieš ją. Kai situacija jau atrodo beviltiška, – Diana slepiasi spintoje nuo sūnaus įniršio, – išgelbsti kitapus gatvės gyvenanti Kaila (Suzanne Clément). Ji padeda prižiūrėti Stivą ir šitaip pati ištrūksta iš skaudžius prisiminimus menančių namų ir buvimo „mama“. Kailai sunkiai sekasi kalbėti, tačiau leisdama laiką su Diana ir Stivu ji pamažu atsipalaiduoja. Visi trys veikėjai tarsi išgyvena belaikiškumo pojūtį – jiems gera būti kartu, iki paryčių gerti vyną, šokti ir juoktis, pamiršti visas problemas. Tačiau anksčiau ar vėliau su jomis teks susidurti. Režisieriui šeima yra kaip „švyturys jūroje“. Vienas kitam švyturiais tampa ir filmo trijulė. Bent jau trumpam.
