Autorius: Tadas Zaronskis

 

Tačiau „Labyrinthus“ apmąstytas jau mažiausiai tris kartus, ir visi trys tekstai atveria kai ką labai svarbaus, bet iki galo neapčiuopto. Eglė Juocevičiūtė neabejoja, kad ši paroda – tai naujas archyvinio meno pavyzdys ir Liškevičiaus „Muziejaus“ (2012) tęsinys (Literatūra ir menas, 2014 12 12, nr. 3500), Agnė Narušytė tvirtina, kad išplėšti iš savojo konteksto „Labyrinthus“ struktūriniai elementai tarsi „ateities fragmentai“ arba „atvirkštiniai griuvėsiai“ – daiktai – jau ieško kažko naujo (7 meno dienos, 2014 12 12, nr. 44), Ievai Gudmonaitei knygelėje „365 Dzen“ rasta citata padiktuoja atsakymą, kodėl vertėjo ateiti į parodą dar kartą – kad susigrąžintų ryšį su daiktais: „Tačiau aš norėčiau kiekvieną daiktą, su kuriuo susiduriu – laikyti vertybe, kaip ir patį gyvenimą.“ (Šiaurės Atėnai, 2014 11 27) „Labyrinthus“ nebėra tikslus Halo Fosterio straipsnyje „Archyvinis impulsas“ („An Archival Impulse“, 2004) apibūdinto archyvinio meno pavyzdys, kitaip nei, pavyzdžiui, „Muziejus“, nes jo esmė ne tiesiog „susieti“, bet „apimti“, t.y. ne dekonstruoti sovietinę praeitį, priminti Didžiųjų pasakojimų į šalį nustumtus įvykius, asmenybes, bet paaiškinti šį tą apie universalius žmogaus ir jo gyvenimo ryšius – juose slypinčią prasmę, centro ar kelių centrų pojūtį, suteikti mūsų dažniau virtualiai ir simuliuotai tikrovei daugiau amžino ir mitinio tikrumo: „Ir jis gulėjo dar penkerius metus, žiūrėdamas į tą žemėlapį, kol pamatė kelią į amžinybę.“ (J.-P. Sartre)