Prieš mėnesį amžinybės kelionėn palydėjome chorinio meno Lietuvoje pokarinio laikotarpio puoselėtoją – dirigentą ir pedagogą Antaną Jozėną.
Eilinė paskaita profesoriaus ir tuometinio Choro dirigavimo katedros vedėjo Antano Jozėno auditorijoje. Įėjusius pasitinka ypatingas profesoriaus rūkomos pypkės kvapas, auštančios kavos puodelis, kiek pašaipi šypsenėlė ir žodžiai: „Na, na, rodyk, ką padarei.“ Nėra nerimo, įtampos, formalaus santykio. Kūrybiška atmosfera, ir, žinoma, reiklumas. Viskam: intonacijai, mosto funkcionalumui, kūrinio formos suvokimui, detalėms, vokalinei išraiškai, pagarba ir... meilė muzikai, santykis su pasauliniais šedevrais, asmenybėmis. Niekad negirdėjau „įsakymo“ mylėti muziką, bet visad jaučiau, ką jis apie tai mąsto ir verčia nejučiom tai daryti mus. Jokių nuolaidų ir priežasčių nedaryti. Niekada. Dažnas tai palaikydavo cinizmu ir nejautra – juk mes dažnai norime būti aplinkybių aukomis, ypač studentai.
