Julijos Pociūtės paroda „Bangãvimo skãlė“ Pamėnkalnio galerijoje
Dabartinis laikas menininkei Julijai Pociūtei – tai kūrybinė dispersija. Bangavimo skalėje jos kūryba pasiekė progreso ir kilimo fazę: instaliacija „Trys atspindžio pusės“ ką tik pristatyta Berlyne, vienas autorės darbų eksponuotas Murano stiklo muziejuje, netrukus planuojama surengti parodą Karališkajame La Granja stiklo muziejuje Ispanijoje, spalio mėn. – galerijoje „101“ Kaune, o balandžio 27 d. paroda „Bangãvimo skãlė“ atidaryta Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje. Joje eksponuojamos fotografijos, videomeno kūriniai, performansų įrašai ir įvairių medžiagų objektai. Julija vis dar pristatoma kaip stiklo menininkė, tačiau manyčiau, kad jos kūryba jau seniai išėjo į tarpdisciplininio meno lauką.
Su malonumu skaitau kvantinės fizikos teorijas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo painios, o kai pradedi žingsnis po žingsnio sekti giją, pasidaro dar painiau. Galimybė būti dviejose vietose vienu metu, ir tik matavimo veiksmas užfiksuoja reiškinio buvimą – jau seniai pastebėjau šios superpozicijos analogiją su meno kūrinio suvokimu, kuris priklauso nuo suvokėjo požiūrio. Įvairios teorijos, sąvokos ir praktinis jų patyrimas susieja meną ir mokslą simboline jungtimi, o Julija, pabrėždama asmeninių atskaitos taškų kūrimą, reflektuoja tai savo darbuose.
Stiklo meno paroda VDA parodų salėse „Titanikas“
Vasario 9 d. VDA parodų salių „Titanikas“ pirmame aukšte atidaryta VDA Kauno fakulteto stiklo studijų programos studentų darbų paroda. Parodą lydėjo šiuolaikiškai suformuota reklaminė kampanija: sukurti ir prieš atidarymą kurį laiką viešinti įtaigūs trumpi videoklipai, skleidžiama internetinė reklama, pasitelkiami socialiniai tinklai. Paroda savo turiniu iš dalies retrospektyvinė – eksponuota nemaža dalis pastarųjų metų įdomiausių studentų kursinių ir baigiamųjų darbų. Tačiau parodos kuratoriai stengėsi retrospektyvą atskleisti kiek kitu rakursu, reflektuojančiu šiandieninį stiklo meno kontekstą.
Kontekstas šioje parodoje – ir pavadinimas, ir koncepcija, ir raiškos būdas. Paties žodžio etimologija nurodo į struktūros formavimą, sujungimą, turi sąsajų su tekstūra. Anotacijoje pabrėžiama, kad „kontekstas – tai kokio nors fakto ar įvykio sąlygos ar aplinka, leidžianti tiksliau suprasti į ją įeinančių reiškinių prasmę“. Meno lauke sąvoka „kontekstas“ yra labai dažna ir įvairiai artikuliuojama. Imta atsižvelgti ne tik į meno kūrinio vizualumą, bet ir reiškiamas idėjas bei sukūrimo aplinkybes. Nors užuomazgų būta anksčiau, apie kontekstualų meną (kaip meno kryptį) galime kalbėti nuo XX a. vidurio pasaulinės meno praktikos pavyzdžių. Kontekstualaus ir konceptualaus meno kryptys oponuodamos viena kitai formavo to meto meninį diskursą ir dėjo pagrindą šiandieninei meno traktuotei.
Baltijos šalių šiuolaikinio stiklo meno ir vitražo paroda „Švytintys, pjaunantys, dūžtantys“ VDA parodų salėse „Titanikas“
VDA Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros organizuota tarptautinė paroda „Švytintys, pjaunantys, dūžtantys“ į parodų salę „Titanikas“ sukvietė daugiau nei 30 Baltijos šalių akademinės meno bendruomenės narių, pristatančių savo kūrybą. Lietuvos, Latvijos ir Estijos dailės akademijų dėstytojų ir studentų darbai šioje erdvėje sužibo ir idėjine, ir vizualine įvairove. Parodos koncepcija nenurodo į konkrečią temą: ji labiau skirta pristatyti kūrybines ir technologines kaimyninių šalių stiklo ir vitražo meno tendencijas.
Julijos Pociūtės veidrodinė kūryba galerijoje „Meno parkas“
Kovo 17 d. galerijoje „Meno parkas“, Kaune, atidaryta jaunosios kartos menininkės Julijos Pociūtės paroda „3 atspindžio pusės“. Joje eksponuojama kompleksinė instaliacija, sukurta jungiant skirtingas medžiagas ir raiškos priemones – stiklą, veidrodį, fotografiją, video-, medį ir kt. Toks materijų derinimas nurodo į parodos idėją – pagrindinių filosofinių reiškinių ambivalentiškumą. Pasitelkdama reflektuojančius paviršius, autorė grynina laiko ir tikrovės iliuziją, kvestionuoja realybės ir fikcijos, gyvybės ir mirties, objekto ir jo atspindžio temas. Šiuolaikiniame mene kombinuojant ne tik materialias medžiagas, bet ir mentalinio pobūdžio elementus, Pociūtės naudojamas veidrodis tampa priemone įprasminti simbolinį atspindžio motyvą, kuris moderuoja tiek menininko, tiek žiūrovo savęs ir aplinkos suvokimą.
Džiazo ir stiklo meno simpoziumas „Glass Jazz 2014“ Panevėžyje
Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje Panevėžyje vyko tarptautinis šiuolaikinio stiklo meno simpoziumas „Glass Jazz 2014“. Muzika ir dailė čia susipynė, papildydamos viena kitą išskirtiniais savo bruožais. Pagrindinis aspektas, siejantis simpoziumo meninę ir muzikinę paraleles – kūrybinė improvizacija. Būdama ne tik teoretikė, bet ir stiklo meno praktikė, suvokdama karšto stiklo technologijos sudėtingumą ir darbo preciziką galiu teigti, jog šios stiklo technologijos procesai nėra paprasti, kaip daugelis galėtų pagalvoti, išgirdę improvizacijos terminą. Ko gero, toks kūrybinio veiksmo apibūdinimas daugeliui asocijuojasi su netikėtumo ir neapibrėžtumo principu. Karšto stiklo gamyba (čia kalbu tik apie techninį atlikimą), taip pat ir džiazo muzikos kompozicijos turi privilegiją tapti netikėtu rezultatu. Tačiau galutinio produkto neapibrėžtumas reikalauja ne tik atlikėjo (menininko, techninio darbuotojo ar muzikanto) talento, bet ir sąmoningo suvokimo, kompetencijos ir intelektinio darbo. Kitaip rezultatas virstų chaotišku nesusipratimu, o ne harmoninga visuma. Improvizacija nėra chaosas, ir net chaosas nėra padrika laisvamaniška struktūra – tai sistemingo darbo, kūrybos ir profesionalaus atlikimo simbiozė. Kaip kad Ingmaras Bergmanas yra pasakęs: „Tik tas, kuris yra gerai pasiruošęs, turi galimybę improvizuoti.“