„Gaudeamus“: studentai neverkšlena
Džiaugėsi Lietuva, kai sykį latvių pranešėjas per „Euroviziją“ lietuvius pavadino „braliukais“, dar ir balų skyrė! Visi pasijuto tokie mylimi, kad prisimena dar ir šiandien, juk ne taip dažnai sulaukiame kaimynų draugiškumo. Užtat esant progai dažnas lietuvis tokiomis pat jau truputį pabodusiomis frazėmis ir savo meilę kaimynams mėgsta išreikšti. Tik kad tų progų ne tiek jau daug. Nes Baltijos šalims per daugiau kaip dvidešimt nepriklausomybės metų ne tik nepavyko sukurti glaudesnio kultūrinio bendradarbiavimo, bet ir atsineštą iš anksčiau išlaikyti sekasi ne taip jau lengvai. Neretai užsimenama, kad Baltijos šalys, ypač estai, lyg ir atitolę, lyg ir nenori būti „broliais“, tačiau pamirštama, kad šalių kultūrinis bendradarbiavimas neatsiranda savaime, jis turi būti skatinamas ir puoselėjamas.
Ukrainos įvykių kontekste pradėta kalbėti apie bendro Baltijos šalių televizijos kanalo kūrimą. Tiesa, rusų kalba, ir iš esmės orientuoto į rusakalbę publiką. Siekis sukurti priešnuodį Rusijos transliuotojų skleidžiamai propagandai sveikintinas, bet ar tikrai bendradarbiavimas su kaimynais turėtų apsiriboti vien gynyba? Gal, prieš kuriant Baltijos šalių televizijos kanalą, reikėtų pagalvoti, ar nevertėtų pasirūpinti ir tais, kurie, nors ir žvelgia viena kryptimi (į priešingą Rytams pusę) – tiek mažai žino apie tai, kaip gyvena ir mąsto artimiausi kaimynai. O pradėti reikėtų nuo paprastesnių dalykų. Pavyzdžiui, Latvijoje vykstančią Baltijos šalių studentų dainų šventę reikėtų transliuoti ir Lietuvoje.