Autorius: Brigita Jurkonytė

Brigita Jurkonytė

Sigito Mickio operos vaikams „Mamulė Mū“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

„Nepasakysiu nieko naujo – tai žinoma nuo seno: geri draugai ant medžių neauga, bet... kartais ten gyvena. Tai jei įsiropšt į medį gali, kodėl kartais draugą aplankyt pamiršti?“ – tokį priekaištą Varna išsako savo draugei karvei Mamulei Mū, kuri, savarankiškai išmokusi laipioti po medžius ir kalnus, pamiršta pasisvečiuoti medyje įsikūrusios Varnos namuose. Bet ar Mamulė Mū nusipelnė tokios kritikos?

Brigita Jurkonytė

Zitos Bružaitės operos vaikams „Guliverio kelionės“ premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

„Tikriausiai filosofai neklysta, mums sakydami, kad didumas ir mažumas tėra lyginamosios sąvokos. Gal likimo bus lemta, kad liliputai atras tautą, kur žmonės bus tiek už juos mažesni, kiek jie buvo mažesni už mane. O kas žino, gal ta baisi milžinų rasė tebus tikra liliputų tauta, palyginus su žmonėmis, gyvenančiais kokioje nors tolimoje pasaulio dalyje, kurios mes dar neatradome?“ – rašė Jonathanas Swiftas.

Brigita Jurkonytė

Kompozitoriaus Gintaro Sodeikos CD „Petardos“ pristatymo koncertas virtualioje erdvėje

Organiškas fluxus estetikos idėjų adaptavimas akademinei muzikai yra tapęs itin svarbiu reiškiniu kompozitoriaus Gintaro Sodeikos kūryboje. Ne veltui ilgametis autoriaus kompozicijų interpretatorius Petras Geniušas, dalindamasis savo bendradarbiavimo su Sodeika įspūdžiais, kaip vieną iš bendro darbo vaisių pažymi akademinės fluxus muzikos plėtojimą Lietuvos pianistų repertuare.

Brigita Jurkonytė

Miuziklo vaikams „Sidabrinis Ežerinis“ premjera Nacionalinėje filharmonijoje

Gražiausios metų šventės neretai priverčia susimąstyti apie artimiems žmonėms skiriamo laiko tikrumą ir nuoširdumą. Tėvų dėmesys ir laikas savo vaikams – tai pati tyriausia Kalėdų dovana. Bet ar ši dovana neturėtų būti įteikiama kasdien? Opų tėvų ir vaikų bendravimo klausimą kelia ir Vaidos Striaupaitės-Beinarienės miuziklas „Sidabrinis Ežerinis“, sukurtas Aldonos Liobytės stilizuotos lietuvių pasakos „Ežerinis“ motyvais. Miuziklo premjera įvyko gruodžio 15 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.

Brigita Jurkonytė

Pokalbis su kompozitoriumi Vykintu Baltaku

Visuomet malonu susitikti intelektualaus ir jaukaus pokalbio su Lietuvoje intensyviai šiuolaikiškas idėjas skleidžiančiu menininku. Apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinės muzikos programos studentų projektus, kurių pastarasis įvyko sausį festivalyje „GED42“, apie koncertuose nuskambėjusius mums mažai pažįstamus Karlheinzo Stockhauseno opusus „Solo [Nr. 19]“, „Dr. K-Sextett“, „Tierkreis“ ir nenuilstantį kūrybinį gyvenimą pasakoja kompozitorius, dirigentas ir Lietuvos ansamblių tinklo vadovas Vykintas Baltakas.

Brigita Jurkonytė

Antano Kučinsko „Žvaigždžių operos“ vaikams premjera Klaipėdoje

Pakalbėkime apie operą vaikams – tik šįkart pūškuojant vakariniam traukiniui Klaipėda–Vilnius. Tikra tiesa, kad šis sekmadienis tapo įsimintinas ne tik į Klaipėdą atvykusiems muzikos kritikams, kompozitoriams, bet ir visiems mažyliams bei jų tėveliams. Kompozitorius Antanas Kučinskas, pratęsdamas savo operų „Bulvinė pasaka“ ir „Makaronų opera“ žmogiškos ar gyvūniškos prigimčių problematikos idėjas, priartėja prie „maistu protui“ tituluotos trilogijos įgyvendinimo. Štai ir pasirodė trečioji, tikras ir tariamas vertybes nagrinėjanti „Žvaigždžių opera“, kurios premjera įvyko gruodžio 9 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose, dabartinėje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje.

Pagaliau nuskriaustiems ir alkaniems peliukams iš dangaus nusileidusi Žvaigždelė išpildo jų norą – pilvai prikimšti gardaus sūrio. Tačiau ar sotieji peliukai teisingai ir prasmingai išpildo likusius du norus? Ar visos svajonės yra nuoširdžios ir nesavanaudiškos? Žvaigždelė (Rosana Štemanetian) tampa pagrindine istorijos figūra. Ji prižada peliukams išpildyti bet kokius tris gerus norus. Alkani peliukai, girdėdami tik savo urzgiančius pilvus, skuba patenkinti žemiausią vertybinės piramidės poreikį – prieš save pamatyti didžiulį kalną sūrio. Pasisotinus atsiranda energijos pamąstyti ir apie likusius norus. Tačiau čia susiduriama su problema. Peliukai nesuvokė gerų norų reikšmės. Pelių karalius užsigeidžia tapti scenos žvaigžde, o vadovaudamasis garbės bei šlovės troškimu pamiršta visus aplinkinius ir nuolat atstumia scenoje vis pasirodančią, pintinėje žibutes nešančią merginą (Rasa Ulteravičiūtė).

Brigita Jurkonytė

Šarūno Nako seanso įspūdžiai

Dauguma tarpukario meno kritikų, klausytojų, deja, kaip ir šiandien, vis dar neatveria savo vidaus Vytauto Bacevičiaus kosmosui. Juk ir visatoje esanti Nebula, kitaip vadinamas „sraigės ūkas“, tik pro teleskopą atrodo statiškas įvairių spalvų darinių raizginys.

Brigita Jurkonytė

Laimio Vilkončiaus miuziklo „Benediktas ir Žirafa“ premjera Vilniaus kongresų rūmuose

„Kurti muziką vaikams, dainuoti ir klausytis mane paskatino Sigito Gedos šiai auditorijai skirta poezija. Sigitas mokėjo su vaikais kalbėtis „suaugusiųjų kalba“. Kažkokiu stebuklingu būdu buvo perpratęs vaikų mąstyseną ir pačių mažiausiųjų žodyną. Taigi Sigito poezijoje neužtikau taip dažnai pasitaikančio dirbtinumo, kai bendraujama ne su tokiais vaikais, kokie jie yra iš tikrųjų, o su tokiais, kokiais norėtume, kad būtų“, – savo inspiracijomis dalijosi kompozitorius Laimis Vilkončius.

Brigita Jurkonytė

Kovo 3 d. Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko antroji kompozitoriaus Gintaro Sodeikos operos „Post futurum” premjera, tą vakarą diriguota maestro Roberto Šerveniko. Operoje, įprasminančioje 1918 m. įvykius, ironiškas žvilgsnis nukreipiamas į pačių tautiečių negatyvumu persmelktą dabartinės Lietuvos vertinimą ir paviršutiniškai traktuojamą nacionalinio veikalo sampratą.

Brigita Jurkonytė

Žibuoklės Martinaitytės projekto „Grožio beieškant...“ premjera „Piano.lt“ koncertų salėje

„Kur jūs ieškosit grožio ir kaip jį rasit, jeigu jis pats nebus jums kelias ir vadovas? Ir kaip kalbėtumėt apie jį, jeigu jis pats neaustų jūsų kalbos?“ (Kahlilas Gibranas, Pranašas. Pranašo sodas, 1933). Grožio fenomenas natūraliai įsisuka į pačius sudėtingiausius probleminių klausimų tinklus. Mokslininkai, filosofai, poetai ir kompozitoriai nuolat stengiasi paaiškinti, kas yra grožis ar „estetinė grožio pagava“. Visais istoriniais laikotarpiais girdėtos hipotezės tarsi padeda priartėti prie tos „vienintelės tiesos“. Deja, užkopus į vieną kalną, atsiveria dar daugiau viršukalnių. Šis ieškojimų kelias neturi nei pradžios, nei pabaigos. XXI a. menininkai vis dažniau nutyla grožio suvokimo diskusijose, nes tokie pamąstymai moderniems autoriams neva priklijuoja beviltiško romantiko etiketę. Esant tokiai padėčiai, iškyla klausimas – kokiu būdu savo nostalgiją grožio temai turi išreikšti šiuolaikinio meno atstovas? Įdomų ir įtaigų šios problematikos sprendimą pateikė šiuo metu Niujorke gyvenanti lietuvių kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė.