7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Janis Vilks

Janis Vilks

Harmonizacijos užtvankos

„Rusiškas sąsiuvinis“ Lietuvos rusų dramos teatre

Rašau gal kiek ir pavėluotai, nes Olgos Lapinos režisuotas „Rusiškas sąsiuvinis“ jau kuris laikas rodomas Lietuvos rusų dramos teatre. Tačiau turint omenyje, kad „7 meno dienose“ buvo recenzuoti kiti vienas po kito pasirodę spektakliai lyg ir ta pačia tema – apie moteris (Balio Latėno „Aštuonios mylinčios moterys“ Valstybiniame jaunimo teatre, Dalios Michelevičiūtės „Gyvenimo aprašymas“ Lietuvos valstybiniame dramos teatre ir Giedrės Kriaučionytės „Moteris“ Keistuolių teatre), – būtų nesąžininga šį, už kitus ne prastesnį, o daug kuo ir geresnį darbą palikti neaiškioje (nekalbu apie kitus leidinius) tyloje. Bandant išvengti dviprasmybių iš karto skubu pasakyti, kad man „Rusiškas sąsiuvinis“ nepasirodė labai jau įdomus kūrinys. Tiesiog manau, kad nėra jis toks prastas kaip likusieji įvairialypę moters prigimtį šį sezoną gvildenantys ir recenzijų susilaukę pastatymai.
 
 
„Rusiško sąsiuvinio“ privalumas tas, kad jame bandoma ieškoti ne kažkokių vienoje ar kitoje situacijoje išryškėjančių moteriškų savybių, o moteriškumo esmės, to, kas joje užkoduota. Tikimasi atsigręžus į folklorą atrasti ką nors gilesnio už įprastą šiandienos kasdienybę. Tačiau atrodo, kad pagrindinis šio spektaklio kaltininkas, rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo dainų ciklas, sukurtas 1964 m., buvo ne tik spektaklio esmė, bet ir didžiausia jo bėda. „Rusiškas sąsiuvinis“ sukurtas harmonizuojant rusų liaudies dainas, o toji harmonizacija pasirodė esanti didžiulė užtvanka, kurią atlikėjoms, norinčioms palaikyti sukaustytą originalaus folkloro vitališkumą, būtų reikėję įveikti.

„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
Janis Vilks

Vaidenimai su savimi

Pokalbis su aktorium ir režisierium Benu Šarka

Įprasta, kad Beno Šarkos įkurtas Gliukų teatras, kaip, beje, ir jis pats, pasirodo netikėtai ir netikėtai išnyksta. Kartais net ir labai norėdamas gali neatsekti jo pėdsakų. Todėl norėdamas, kad dėl informacijos trūkumo netektų pačiam fantazuoti apie tai, kuo pastaruosius dvejus metus šis kūrėjas užsiima, nusprendžiau jo paties to paklausti.

„Šalių šalikai, kraštų karstai“. P. Sadausko nuotr.
„Šalių šalikai, kraštų karstai“. P. Sadausko nuotr.
„Šalių šalikai, kraštų karstai“. P. Sadausko nuotr.
„Šalių šalikai, kraštų karstai“. P. Sadausko nuotr.
„Šalių šalikai, kraštų karstai“. P. Sadausko nuotr.
„Šalių šalikai, kraštų karstai“. P. Sadausko nuotr.
Spektaklio „Išsitrauk kamštį“ plakatas
Spektaklio „Išsitrauk kamštį“ plakatas
„Šalių šalikai, kraštų karstai“ plakatas
„Šalių šalikai, kraštų karstai“ plakatas
Janis Vilks

Jaunųjų emigrantų nuovargis

Šiuolaikinio ir gatvės šokio spektaklis „Menų spaustuvėje“

Jau kuris laikas rodomas Vido Bareikio režisuotas šokio spektaklis „Kelionė namo“. Kadangi triskart parodytas spektaklis (vis dar vadinamas premjera) neišnyko, pamaniau, kad tai nėra apgaulingas projektėlis ir, smalsumo vedinas, patraukiau įsitikinti tuo savo akimis. Vis dėlto elementarus loginis išvedžiojimas, kad reginys, kurį laiką užsibuvęs „Menų spaustuvės“ repertuare, vertas spektaklio vardo, nepasitvirtino. Pirmiausia todėl, kad žadėtąjį bandymą sujungti skirtingas meno sritis – šokį, vaidybą, muziką ir literatūrą – buvo labai jau sunku įžvelgti. Stebėti teko ne tiek kartų (šia tema norėta kalbėti), kiek pačių kūrėjų nesusišnekėjimą, t.y. visišką režisūros nebuvimą, nors šios meno šakos atstovas ir minimas programėlėje.

Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius šokio spektaklyje „Kelionė namo“. A. Skulskytės nuotr.
Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius šokio spektaklyje „Kelionė namo“. A. Skulskytės nuotr.
Janis Vilks

Ne apie moteris

Šokio spektaklis „W(o)men“ „Menų spaustuvėje“

 

Gal mano galvoje ir nebūtų pradėjusios suktis visokios mintys, jeigu spektaklio pradžioje nebūtų patarta į šį reginį tiesiog žiūrėti nieko negalvojant. Vadinasi, pamaniau, jeigu pradėsiu galvoti, nuo šio spektaklio man bus bloga, o jeigu nepradėsiu, gal ir pavyks kaip nors išlikti sveikam. Vis dėlto kažin ar turėčiau dėkoti už įspėjimą – koks gi sukčius nesvajoja apie nieko negalvojančią publiką? Kam gi nepatiktų taip lengvai praslysti vietoje spektaklio pakišant žiūrovui bet kokį š.? Tačiau, laimė, įvairūs apsukruoliai dažniausiai turi kiek daugiau fantazijos ir nesigriebia tokio tiesmukiško, juos pačius išduodančio paliepimo. Taip norom nenorom įsibrovus mintims apėmė bloga nuojauta, o kuo ilgiau žiūrėjau į sceną, tuo sunkiau buvo nustoti galvojus.

 

Scena iš spektaklio „W(o)men“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „W(o)men“. D. Matvejevo nuotr.