Autorius: Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Lietuviška „Adamsų šeimynėlė“

Intriga! Taip būtų galima apibūdinti Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Adamsų šeimynėlė“ su trimis skirtingomis pagrindinius vaidmenis sukūrusių aktorių sudėtimis. Intriga jau vien todėl, kad lietuviškoje teatro scenoje statoma naujovė – mistikos ir siaubo elementų prisotintas spektaklis. Tai, kas svetur jau tapę klasika, mūsų teatruose vis dar yra savotiškas tabu. Gal ne veltui jaunimas aplenkia teatrą ir traukia į kiną, kur jaučiasi savimi ekrane matydamas tą pasaulį, kuriame gyvenama čia ir dabar, tiek su meile, tiek su siaubu.

2009 m. Čikagoje pradėtas kurti miuziklas po metų išaugo į Brodvėjuje pristatytą didelės sėkmės sulaukusią pasaulinę premjerą. „Adamsų šeimynėlės“ banga nuvilnijo ne tik Amerikoje, bet ir Europoje – čia pirmoji premjera 2012 m. pristatyta Švedijoje, vėliau – Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Čekijoje. Na, o šiemet tarptautinį teatro pulsą buvo galima užčiuopti ir Kaune.

Asmenininų teritorijų kaleidoskopas

Valstybiniame jaunimo teatre pristatytas spektaklis „Teritorija“, kuriuo kaip režisierė debiutuoja teatro aktorė Aušra Pukelytė, mėgina jungti teatrą ir kino meną. Dramaturginiu pagrindu A. Pukelytė pasirinko iš kunigaikščių Oginskių giminės kilusio diplomato, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio XIX a. pradžioje parašytus „Priesakus sūnui“. Tokį laišką kunigaikštis rašė savo keturiolikmečiui sūnui Irenėjui, susiruošusiam vykti studijuoti į Italiją. Tai tėviški pamokymai, kaip reikėtų sūnui elgtis, kad taptų gerbiamu ir laimingu žmogumi. A. Pukelytė šiuos priesakus, kaip universalius, perkelia į šiuolaikinį kontekstą: juos gali ištarti bet kuris tėvas ir motina, išlydėdami jau subrendusį vaiką į platųjį pasaulį.

 

M.K. Oginskio tekste užrašyti ne tik konkretūs punktai „geriau (ne)daryk taip“, bet ir juos lydinčios filosofinės mintys mokslo, moralės, religijos ir kitais klausimais. Žodžiai jungiasi į jautrias, šiek tiek liūdesio palytėtas sakinių kompozicijas, tarsi tai būtų paskutiniai tėvo ištarti žodžiai. Spektaklyje lyriškąją priesakų plotmę, tėvišką meilę ir pagarbą sūnui perteikia kinematografinė pastatymo dalis. Ričardo Matačiaus režisuotose videoprojekcijose vaizduojamas jaunuolis (Augustas Gradauskas), su kuriuo tapatintis gali bet kuris jaunesnis spektaklio žiūrovas, susiduriantis su panašia tokio amžiaus žmogaus patirtimi – asmeninės teritorijos gynimu, savo išskirtinumo suvokimu, meile merginai, draugyste ir sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu į suaugusiųjų pasaulį.

Žvėriškumo ribos

Kauno šokio teatras „Aura“ rengiasi tarptautiniam projektui „Monstras“. Projekto tikslas – bendradarbiaujant Lietuvos ir Prancūzijos šiuolaikinio šokio kūrėjams sukurti šokio spektaklį, tyrinėjantį žmogaus žvėriškumo fenomeną priespaudą patyrusiose šalyse.
 
Spektaklis „Monstras“ – tai tik viena kur kas didesnio projekto „Transfert“, kurį Prancūzijoje įgyvendina šiuolaikinio šokio kompanija „Cie Samuel Mathieu“, sudėtinių dalių. Apie projektą bei šiuolaikinį šokį Prancūzijoje pasakoja „Auroje“ kūrybines dirbtuves vedęs projekto sumanytojas, kompanijos įkūrėjas, choreografas Samuelis Mathieu.

Meilės medžioklė

Penktasis miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ pastatymas alsuoja jaunatviškumu ir šiuolaikiškumu. Scenoje juntamas nuoširdus jaunųjų atlikėjų darbas, trijų jaunų žmonių meilės trikampio istorija nuskamba natūraliai, tarytum vaidinantieji kalbėtų patys apie save. Miuziklas pastatytas pagal Sauliaus Šaltenio ir Leonido Jacinevičiaus libretą, miuziklo kompozitorius – Giedrius Kuprevičius, režisierius – Gytis Padegimas.
O istorija tokia: du jaunuoliai – Monika ir Rolandas – pamilsta vienas kitą, bet netrukus yra priversti išsiskirti, nes Monika išvažiuoja mokytojauti. Laukdama stotyje traukinio, Monika atsitiktinai sutinka kareivį Julių, šis iš pirmo žvilgsnio ją pamilsta. Atėjęs atsisveikinti Rolandas skaudina Moniką, Julius trenkia jam į veidą, jiedu susimuša, pasigirdus milicininko švilpukui Rolandas pabėga, Julius lieka gulėti su sulaužyta ranka. Monika Juliui pajunta simpatiją ir gailestį, nusiveda jį į traukinį. Jie kartu gyvena kaip draugai, nes Monika niekaip negali iš savo širdies išrauti meilės Rolandui. Juliui sugyja ranka ir jis išeina, Monika sužino, kad laukiasi, tačiau Rolandas nenori jos vesti, gyventi kartu, jis nori laisvės. Galiausiai Monika išteka už Juliaus ir stengiasi jį pamilti, bet vieną dieną susitikus jos mylimiems vyrams įvyksta konfliktas, ji pasijunta blogai, ligoninėje pagimdo dukrelę, tačiau pati miršta. Julius neatiduoda kūdikio tikrajam tėvui Rolandui ir toliau jį augina pats.

Dėmesys aktoriui ir pasakojimui

Gegužės 7–11 d. Kauno kameriniame teatre vyko ketvirtasis tarptautinis vieno aktoriaus festivalis „MonoBaltija“. Festivalyje parodyta 13 spektaklių iš 10 šalių: Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Suomijos, Armėnijos, Izraelio, Ukrainos ir Didžiosios Britanijos. Kitaip nei anksčiau, šiemetiniame festivalyje, skirtame jo sumanytojo Stanislovo Rubinovo atminimui, nebuvo konkurso. Įteiktas tik žiūrovų simpatijų prizas, jis atiteko aktorei Wioletai Komar už dainininkės Noros Sedlel vaidmenį monospektaklyje „Diva“.

Pralaimėto mūšio pamoka

Režisierės Agnės Sunklodaitės spektaklyje „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“ (pagal Liudviko Jakimavičiaus kūrinį tokiu pat pavadinimu) pasakojama apie tai, kaip Žiogas Zigmas su savo žiogų armija padeda kunigaikščiui Vytautui laimėti Žalgirio mūšį. Spektaklis ypatingai nenustebina, bet norėtųsi režisierę ir kitus kūrėjus pagirti už pastangas einant naujos sceninės kalbos link. Spektaklyje pasirinkta lietuviška pasaka pasakojama nestandartiškai, naudojant vaidinimą papildančias videoinstaliacijas, veiksmo metu bandant mažuosius žiūrovus įtraukti į vaidinimą – juos ne tik kalbinant tiesiogiai, bet ir naudojant „teatro teatre“ principą.

Nerti į teatro gelmes

Ką teatras gali duoti šiandienos žmogui? Atsakymo į šį svarbų klausimą buvo bandoma ieškoti vasario 10–14 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vykusiame edukaciniame festivalyje jaunimui „Nerk į teatrą“. Festivalio metu buvo galima kartu pašėlti su VDU vaidybos studentais, susipažinti su teatro erdvėmis, kuriose kasdien dirba ir kuria teatro menininkai, pamatyti užkulisius. Vieni įdomesnių renginių – diskusija su režisieriumi Artūru Areima apie tai, koks teatras yra reikalingas šiandien, bei kūrybinės dirbtuvės su aktoriais Vytautu Gasiliūnu, Jūrate Aniulyte, režisieriumi Gyčiu Padegimu ir kompozitoriumi Tomu Dobrovolskiu. Per dirbtuves buvo atliekami įvairūs vaizduotę, kūrybiškumą skatinantys pratimai, kalbama apie socialinių problemų sprendimą pasitelkus į pagalbą teatrą, lavinama atmintis, koncentruojamas dėmesys, medituojama ir susipažįstama su garsų specifika.

Nutrūkęs žmogiškasis ryšys

Spalio pabaigoje Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyko „Baltijos šalių teatrų festivalis Kaunas 2013“. Keturias dienas trukusiame festivalyje pristatyti septyni lietuvių, latvių ir estų spektakliai, sukurti pagal nacionalinę dramaturgiją. Šeši iš jų sudarė konkursinę programą. Tarptautinė vertinimo komisija – Peeteris Raudseppas (Estija), Valda Cakare (Latvija), Edgaras Klivis (Lietuva), Olegas Žiugžda (Baltarusija), Oksana Kušliajeva (Rusija) geriausius spektaklius apdovanojo festivalio prizais – geltonais taksi plafonais. Daugiausia apdovanojimų (geriausia aktorė, geriausia scenografija ir geriausias dramaturgas) surinko Talino miesto teatro spektaklis „Nutrūkusi grandis“. Tad įdomu, kaip šiam estų spektakliui pavyko surinkti net tris iš šešių prizų.  

 

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”