Autorius: Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Lietuviška „Adamsų šeimynėlė“

Intriga! Taip būtų galima apibūdinti Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Adamsų šeimynėlė“ su trimis skirtingomis pagrindinius vaidmenis sukūrusių aktorių sudėtimis. Intriga jau vien todėl, kad lietuviškoje teatro scenoje statoma naujovė – mistikos ir siaubo elementų prisotintas spektaklis. Tai, kas svetur jau tapę klasika, mūsų teatruose vis dar yra savotiškas tabu. Gal ne veltui jaunimas aplenkia teatrą ir traukia į kiną, kur jaučiasi savimi ekrane matydamas tą pasaulį, kuriame gyvenama čia ir dabar, tiek su meile, tiek su siaubu.

2009 m. Čikagoje pradėtas kurti miuziklas po metų išaugo į Brodvėjuje pristatytą didelės sėkmės sulaukusią pasaulinę premjerą. „Adamsų šeimynėlės“ banga nuvilnijo ne tik Amerikoje, bet ir Europoje – čia pirmoji premjera 2012 m. pristatyta Švedijoje, vėliau – Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Čekijoje. Na, o šiemet tarptautinį teatro pulsą buvo galima užčiuopti ir Kaune.

Asmenininų teritorijų kaleidoskopas

Valstybiniame jaunimo teatre pristatytas spektaklis „Teritorija“, kuriuo kaip režisierė debiutuoja teatro aktorė Aušra Pukelytė, mėgina jungti teatrą ir kino meną. Dramaturginiu pagrindu A. Pukelytė pasirinko iš kunigaikščių Oginskių giminės kilusio diplomato, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio XIX a. pradžioje parašytus „Priesakus sūnui“. Tokį laišką kunigaikštis rašė savo keturiolikmečiui sūnui Irenėjui, susiruošusiam vykti studijuoti į Italiją. Tai tėviški pamokymai, kaip reikėtų sūnui elgtis, kad taptų gerbiamu ir laimingu žmogumi. A. Pukelytė šiuos priesakus, kaip universalius, perkelia į šiuolaikinį kontekstą: juos gali ištarti bet kuris tėvas ir motina, išlydėdami jau subrendusį vaiką į platųjį pasaulį.

 

M.K. Oginskio tekste užrašyti ne tik konkretūs punktai „geriau (ne)daryk taip“, bet ir juos lydinčios filosofinės mintys mokslo, moralės, religijos ir kitais klausimais. Žodžiai jungiasi į jautrias, šiek tiek liūdesio palytėtas sakinių kompozicijas, tarsi tai būtų paskutiniai tėvo ištarti žodžiai. Spektaklyje lyriškąją priesakų plotmę, tėvišką meilę ir pagarbą sūnui perteikia kinematografinė pastatymo dalis. Ričardo Matačiaus režisuotose videoprojekcijose vaizduojamas jaunuolis (Augustas Gradauskas), su kuriuo tapatintis gali bet kuris jaunesnis spektaklio žiūrovas, susiduriantis su panašia tokio amžiaus žmogaus patirtimi – asmeninės teritorijos gynimu, savo išskirtinumo suvokimu, meile merginai, draugyste ir sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu į suaugusiųjų pasaulį.

Žvėriškumo ribos

Kauno šokio teatras „Aura“ rengiasi tarptautiniam projektui „Monstras“. Projekto tikslas – bendradarbiaujant Lietuvos ir Prancūzijos šiuolaikinio šokio kūrėjams sukurti šokio spektaklį, tyrinėjantį žmogaus žvėriškumo fenomeną priespaudą patyrusiose šalyse.
 
Spektaklis „Monstras“ – tai tik viena kur kas didesnio projekto „Transfert“, kurį Prancūzijoje įgyvendina šiuolaikinio šokio kompanija „Cie Samuel Mathieu“, sudėtinių dalių. Apie projektą bei šiuolaikinį šokį Prancūzijoje pasakoja „Auroje“ kūrybines dirbtuves vedęs projekto sumanytojas, kompanijos įkūrėjas, choreografas Samuelis Mathieu.

Meilės medžioklė

Penktasis miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ pastatymas alsuoja jaunatviškumu ir šiuolaikiškumu. Scenoje juntamas nuoširdus jaunųjų atlikėjų darbas, trijų jaunų žmonių meilės trikampio istorija nuskamba natūraliai, tarytum vaidinantieji kalbėtų patys apie save. Miuziklas pastatytas pagal Sauliaus Šaltenio ir Leonido Jacinevičiaus libretą, miuziklo kompozitorius – Giedrius Kuprevičius, režisierius – Gytis Padegimas.
O istorija tokia: du jaunuoliai – Monika ir Rolandas – pamilsta vienas kitą, bet netrukus yra priversti išsiskirti, nes Monika išvažiuoja mokytojauti. Laukdama stotyje traukinio, Monika atsitiktinai sutinka kareivį Julių, šis iš pirmo žvilgsnio ją pamilsta. Atėjęs atsisveikinti Rolandas skaudina Moniką, Julius trenkia jam į veidą, jiedu susimuša, pasigirdus milicininko švilpukui Rolandas pabėga, Julius lieka gulėti su sulaužyta ranka. Monika Juliui pajunta simpatiją ir gailestį, nusiveda jį į traukinį. Jie kartu gyvena kaip draugai, nes Monika niekaip negali iš savo širdies išrauti meilės Rolandui. Juliui sugyja ranka ir jis išeina, Monika sužino, kad laukiasi, tačiau Rolandas nenori jos vesti, gyventi kartu, jis nori laisvės. Galiausiai Monika išteka už Juliaus ir stengiasi jį pamilti, bet vieną dieną susitikus jos mylimiems vyrams įvyksta konfliktas, ji pasijunta blogai, ligoninėje pagimdo dukrelę, tačiau pati miršta. Julius neatiduoda kūdikio tikrajam tėvui Rolandui ir toliau jį augina pats.

Dėmesys aktoriui ir pasakojimui

Gegužės 7–11 d. Kauno kameriniame teatre vyko ketvirtasis tarptautinis vieno aktoriaus festivalis „MonoBaltija“. Festivalyje parodyta 13 spektaklių iš 10 šalių: Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Suomijos, Armėnijos, Izraelio, Ukrainos ir Didžiosios Britanijos. Kitaip nei anksčiau, šiemetiniame festivalyje, skirtame jo sumanytojo Stanislovo Rubinovo atminimui, nebuvo konkurso. Įteiktas tik žiūrovų simpatijų prizas, jis atiteko aktorei Wioletai Komar už dainininkės Noros Sedlel vaidmenį monospektaklyje „Diva“.

Pralaimėto mūšio pamoka

Režisierės Agnės Sunklodaitės spektaklyje „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“ (pagal Liudviko Jakimavičiaus kūrinį tokiu pat pavadinimu) pasakojama apie tai, kaip Žiogas Zigmas su savo žiogų armija padeda kunigaikščiui Vytautui laimėti Žalgirio mūšį. Spektaklis ypatingai nenustebina, bet norėtųsi režisierę ir kitus kūrėjus pagirti už pastangas einant naujos sceninės kalbos link. Spektaklyje pasirinkta lietuviška pasaka pasakojama nestandartiškai, naudojant vaidinimą papildančias videoinstaliacijas, veiksmo metu bandant mažuosius žiūrovus įtraukti į vaidinimą – juos ne tik kalbinant tiesiogiai, bet ir naudojant „teatro teatre“ principą.

Nerti į teatro gelmes

Ką teatras gali duoti šiandienos žmogui? Atsakymo į šį svarbų klausimą buvo bandoma ieškoti vasario 10–14 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vykusiame edukaciniame festivalyje jaunimui „Nerk į teatrą“. Festivalio metu buvo galima kartu pašėlti su VDU vaidybos studentais, susipažinti su teatro erdvėmis, kuriose kasdien dirba ir kuria teatro menininkai, pamatyti užkulisius. Vieni įdomesnių renginių – diskusija su režisieriumi Artūru Areima apie tai, koks teatras yra reikalingas šiandien, bei kūrybinės dirbtuvės su aktoriais Vytautu Gasiliūnu, Jūrate Aniulyte, režisieriumi Gyčiu Padegimu ir kompozitoriumi Tomu Dobrovolskiu. Per dirbtuves buvo atliekami įvairūs vaizduotę, kūrybiškumą skatinantys pratimai, kalbama apie socialinių problemų sprendimą pasitelkus į pagalbą teatrą, lavinama atmintis, koncentruojamas dėmesys, medituojama ir susipažįstama su garsų specifika.

Nutrūkęs žmogiškasis ryšys

Spalio pabaigoje Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyko „Baltijos šalių teatrų festivalis Kaunas 2013“. Keturias dienas trukusiame festivalyje pristatyti septyni lietuvių, latvių ir estų spektakliai, sukurti pagal nacionalinę dramaturgiją. Šeši iš jų sudarė konkursinę programą. Tarptautinė vertinimo komisija – Peeteris Raudseppas (Estija), Valda Cakare (Latvija), Edgaras Klivis (Lietuva), Olegas Žiugžda (Baltarusija), Oksana Kušliajeva (Rusija) geriausius spektaklius apdovanojo festivalio prizais – geltonais taksi plafonais. Daugiausia apdovanojimų (geriausia aktorė, geriausia scenografija ir geriausias dramaturgas) surinko Talino miesto teatro spektaklis „Nutrūkusi grandis“. Tad įdomu, kaip šiam estų spektakliui pavyko surinkti net tris iš šešių prizų.  

 

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Įrodyti sau, kad esi

2012 m. lankomiausiu Lenkijos filmu tapo vietinės, iš provincijos kilusios populiarios hiphopo grupės „Paktofonika“ istorija, kurią filme „Esi Dievas“ („Jesteś bogiem“) papasakojo režisierius Leszekas Dawidas. Grupės lyderio Magiko bendražygį Rahimą suvaidinęs 26-erių Dawidas Ogrodnikas lenkų kino akademijos buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi. Kuriant šį vaidmenį jam teko susitikti su dar gyvais dviem grupės nariais, kurių vienas ir buvo Rahimas. Grupės lyderis nusižudė. Kuklaus, bet repo tekstais save išlaisvinančio paauglio vaidmuo D. Ogrodnikui buvo pirmasis kine. Vėliau aktoriui atiteks komplikuotų asmenybių vaidmenys, drąsos reikalaujančios transformacijos.

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”