Šešiolika metų pas žiūrovus keliavusi Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ kino ekranuose pasirodė itin sudėtingu ir nedėkingu lietuvių kinui laiku. Į žanrinius paribius vis labiau besitaškantis lietuviškas kinas jau spėjo sulaukti ir savos kino istorijos duobkasių, lengvai užbraukiančių visa, kas buvo sukurta, šaižiais balsais krykštauja rinkodaros ir finansinio atsipirkimo lozungais ginkluoti ekspertai, brukami nauji (mat šiuolaikiški) kino vertinimo kriterijai. Todėl drąsus ir viltingas mėginimas pagaliau (po daugiau nei 20 metų laisvės) prabilti apie didįjį lietuvių tautos skaudulį – masines žmonių deportacijas – vertas pagarbaus ir atsargaus vertinimo. Be abejo, norint išlaikyti pastarųjų laikų kritikos dvasią, nelabai nutolusią nuo internetinių komentarų purvų ar, kaip įprasta mūsų kaimelyje, pavydint sėkmės, lengvai būtų galima narstyti filmo trūkumus ir klaidas, kurios šviečia pro skylėtą filmo biudžeto maršką. Tačiau daug svarbiau, ką „Ekskursantė“ reiškia nūdienos žiūrovui, kokį moralinį vektorių tiesia smarkiai klibinkščiuojančiame pasaulyje ir į kokias vertybes atsisuka šio filmo kūrėjai. Su „Ekskursante“ į lietuvių kiną grįžta pamatinė jo siekiamybė – žmogus ir jo asmeniška tiesa, jo konfliktas su prievarta ir žiauria jėga, gebėjimas likti šviesos pusėje sunkiausią gyvenimo akimirką. Didysis filmo privalumas – jo žmogiškumas. Išbandomas, tikrinamas, laužomas apokaliptinio laiko realybės. Jis suteikiamas tiems, iš kurių nelaukei, atimamas iš tų, kuriais tikėjai.
