Kiek paradoksalu rašyti apie menininkės parodą, kurios kūryba sąmoningai vengia apibrėžtumo, priešinasi nuosekliai apžvalgai. Ispanų kilmės kūrėja Dora García (g. 1965 Valjadolide) kvestionuoja įprastas žiūrovo nuostatas ir lūkesčius, stengiasi perkainoti bei išplėsti meninės patirties išgyvenimo lauką. Rinkdamasi įvairias išraiškos priemones – performansą, instaliacijas, skaitymą, klausymą ir žiūrėjimą, fotografijas, kino meną, – menininkė sutrupina tvirtą stebėtojo pamatą po kojomis, supindama ir sumaišydama autoriaus ir žiūrovo vaidmenis, paslėpdama riboženklius tarp meno ir tikrovės. Autorės teigimu, egzistuoja labai tvirtos meninės išraiškos demonstravimo, suvokimo ir komentavimo taisyklės. Šios tvarios meno konvencijos vienodai slegia ir kūrėjus, ir auditoriją, tad menininkė sąmoningai siekia užbėgti joms už akių.
Dora García, „Žalios durys“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.Dora García, „Žalios durys“, fragmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.Meno ir edukacijos centro „Rupert“ pastatas. J. Lapienio nuotr.Meno ir edukacijos centro „Rupert“ pastato fragmentas. J. Lapienio nuotr.
