7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Dovilė Tumpytė

Dovilė Tumpytė

Kai imame matuoti(s) šlovę

Kita nuomonė apie Deimanto Narkevičiaus parodą

Neįmanoma nereaguoti į meno kritikės Monikos Krikštopaitytės išsakytas mintis drąsiame ir provokaciniame straipsnyje „Kaip pamatuoti šlovės kokybę?“ apie Deimantą Narkevičių.
 
Norisi pasvarstyti kelis klausimus, kurie kyla perskaičius menotyrininkės tekstą. Pirmiausia, dėl meno kritikos tylos Deimantui Narkevičiui po dešimties metų surengus personalinę parodą. Reiktų pabrėžti, kad „po dešimties metų“ šiuo atveju reiškia, kad tiek laiko nebuvo surengta personalinė menininko paroda Vilniuje arba Lietuvoje, bet ne tarptautiniame kontekste. Kaip žinia, 2008 m. Narkevičiui buvo įteiktas Vincento apdovanojimas, skiriamas Europos menininkams už jų kūrybos aktualumą. Tai vienas svarbesnių apdovanojimų Europoje, neabejotinai paskatinęs menininkui skirti ir Lietuvos Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Iki šiol didžiausia personalinė Narkevičiaus paroda „The Unanimous Life“ („Vienbalsis gyvenimas“) 2008–2010 m. buvo pristatyta tokiuose tarptautiniame meno lauke gerai žinomuose Europos muziejuose ir šiuolaikinio meno parodų salėse kaip Nacionalinis karalienės Sofijos meno centro muziejus Madride (Museo Nacional Centro De Arte Reina Sofia, Ispanija), Berno „Kunsthalle“ (Šveicarija), „Van Abbemuseum“ Eindhovene (Olandija) ir „Kunsthallen Brandts“ Odensėje (Danija). Šios institucijos turi nemenką istoriją, o meną vertina kaip politiškai atsakingos visuomenės vaizduotę žadinančią kūrybą. Šių muziejų programą sudaro tie kuratoriai ir teoretikai, kurie prisideda prie šiuolaikinio meno diskurso Vakarų pasaulyje formavimo – ne tik rengia parodas, bet ir teoriškai artikuliuoja šiuolaikinio meno suvokimo būdus ir kryptis tarptautinėje kultūros spaudoje; taip pat – išranda naujus šiuolaikinio muziejaus veiklos modelius. Turbūt veikliausias šiose srityse yra Charlesas Esche, „Van Abbemuseum“ direktorius. Reta kuri rimtesnė sociopolitinė diskusija meno pasaulyje atsisakytų galimybės išgirsti jo nuomonę.

Deimantas Narkevičius, „Nesprogusios bombos poveikis“, „Le Magasin“ galerija, Grenoblis, 2013 m. B. Adilono nuotr.
Deimantas Narkevičius, „Nesprogusios bombos poveikis“, „Le Magasin“ galerija, Grenoblis, 2013 m. B. Adilono nuotr.
Dovilė Tumpytė

Išplėstų ir takių erdvių istorijos

Kodėl verta nuvykti į Veneciją?

 

„Enciklopediniais rūmais“ pavadintoje 55-ojoje Venecijos tarptautinėje meno bienalėje, be pagrindinės parodos, kuruotos italų kuratoriaus, „New Museum“ Niujorke direktoriaus Massimiliano Gioni, pristatomi 88-ių šalių nacionaliniai paviljonai. „Nacionalinius“ vertėtų rašyti kabutėse, nes jau kelintus metus skirtingų šalių prisistatymai vis dažniau nepaiso tautinės tapatybės.
 
Akivaizdžiausias šios tendencijos pavyzdys šiemet – Vokietijos ir Prancūzijos šalių susikeitimas pastoviais paviljonais, kuriuos Giardini sode bienalės šalys senbuvės pasistatė įvairiais laikotarpiais nuo jos įkūrimo (bienalei daugiau nei 100 metų), kitų šalių paviljonai nomadiškai pasklidę po miestą. Kur kas subtiliau nacionalinio prisistatymo idėją ardo ne viena šalis, pasirinkdama nebūtinai savo šalies kuratorius sudaryti, o menininkus dalyvauti parodose arba tiesiogiai kritikuodamos nacionalinio paviljono idėją kūrybiniais sprendimais. Politinis momentas Venecijos bienalėje visuomet buvo svarbus, tik dabar šis žaidimas peržengia nacionalinio kultūrinio identiteto ribas – šalys rungiasi dėl dėmesio (simbolinio, politinio ir ekonominio), globaliame kultūros lauke „medžiodamos“ strategiškai reikšmingus, inovatyvius kuratorius, menininkus ir „karštas“ idėjas.
 

Venecija pusmečiui tampa

Karl Gustav Jung, „Raudonoji knyga“. Apie 1914-1930 m. Instaliacijos vaizdas parodoje „Enciklopediniai rūmai“, Venecijos bienalė
Karl Gustav Jung, „Raudonoji knyga“. Apie 1914-1930 m. Instaliacijos vaizdas parodoje „Enciklopediniai rūmai“, Venecijos bienalė
Eva Kovatkova, „Prieglobstis“ (Asylum). 2013 m. Instaliacijos fragmentas parodoje „Enciklopediniai rūmai“, Venecijos bienalė
Eva Kovatkova, „Prieglobstis“ (Asylum). 2013 m. Instaliacijos fragmentas parodoje „Enciklopediniai rūmai“, Venecijos bienalė
Thiery De Cordier, „Jūros augimas“ (Mer montée). 2011 m. Richard Serra, „Pasolini“. 1985 m. Instaliacijos fragmentas, paroda „Enciklopediniai rūmai“, Venecijos bienalė
Thiery De Cordier, „Jūros augimas“ (Mer montée). 2011 m. Richard Serra, „Pasolini“. 1985 m. Instaliacijos fragmentas, paroda „Enciklopediniai rūmai“, Venecijos bienalė
Marino Auriti, „Pasaulio enciklopediniai rūmai“. 1950 m. F. Galli nuotr., Venecijos bienalės nuosavybė
Marino Auriti, „Pasaulio enciklopediniai rūmai“. 1950 m. F. Galli nuotr., Venecijos bienalės nuosavybė
Linda Fregni Nagler, „Paslėpta motina“, fragmentas iš  997 dagerotipijų, fenotipų ir albumų rinkinio. 2006–2013 m. F. Galli nuotr., Venecijos bienalės nuosavybė
Linda Fregni Nagler, „Paslėpta motina“, fragmentas iš 997 dagerotipijų, fenotipų ir albumų rinkinio. 2006–2013 m. F. Galli nuotr., Venecijos bienalės nuosavybė
Jusper Justo instaliacijos „Intercourses“ vaizdas. Danijos paviljonas Venecijos bienalėje. P. Mazzega nuotr.
Jusper Justo instaliacijos „Intercourses“ vaizdas. Danijos paviljonas Venecijos bienalėje. P. Mazzega nuotr.
Jusper Justo instaliacijos „Intercourses“ vaizdas. Danijos paviljonas Venecijos bienalėje. P. Mazzega nuotr.
Jusper Justo instaliacijos „Intercourses“ vaizdas. Danijos paviljonas Venecijos bienalėje. P. Mazzega nuotr.
Richard Mosse, „Anklavas“, Airijos paviljonas. I. Rondinella nuotr., Venecijos bienalės nuosavybė
Richard Mosse, „Anklavas“, Airijos paviljonas. I. Rondinella nuotr., Venecijos bienalės nuosavybė
Laima Kreivytė, Vytautas Michelkevičius, Dovilė Tumpytė

Dramblio apžiūrinėjimas iš skirtingų pusių

Trys pasakojimai apie tai, kas įsiminė, patiko ar nepatiko 55-ojoje Venecijos meno bienalėje

Laima Kreivytė

Šioje Venecijos bienalėje man patiko ir nepatiko tie patys dalykai.
 

Patiko, kad ištraukti pamiršti menininkai ir ypač menininkės – Hilma af Klint, Dorothea Tanning, Phyllinda Barlow.

 
Nepatiko, kad Arsenalo erdvė prarado savo specifiką – begalinį tunelį, ir virto daugybe autonomiškų galerinių erdvių, po kurias reikėjo vingiuoti zigzagais.
 
Patiko, kad greta pripažintų menininkų eksponuoti autsaideriai (mėgstamas kuratoriaus Massimiliano Gioni žodis).
 
Nepatiko, kad daugelis jų taip ir liko egzotiškais artefaktais ir neišskėlė naujų kibirkščių „santykiaudami“ su kitais kūriniais ir bienalės erdve.
 
Patiko netikėtos jungtys: anoniminė tantrinė tapyba ir Greta Bratescu.
 

Nepatiko racionalus opozicijų konstravimas – į viršų it stalininis Varšuvos kultūros monstras šaunantis Marino Auriti „Enciklopedinių rūmų“ modelis, apsuptas J.D. ’Okhai Ojeikere Nigerijos moterų portretais su skulptūriškai sukomponuotomis kasomis (falinė forma vs. moters

Anri Sala, „Tylos patologija“, Prancūzijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Anri Sala, „Tylos patologija“, Prancūzijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Jeremy Deller, Didžiosios Britanijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Jeremy Deller, Didžiosios Britanijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Kondrat Smoleński, „Viskas buvo amžinai, kol nebeliko“, Lenkijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Kondrat Smoleński, „Viskas buvo amžinai, kol nebeliko“, Lenkijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Lietuvos paviljono fragmentas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Lietuvos paviljono fragmentas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Stefano Cagol, Maldyvų paviljono projekto dalis netoli San Marco aikštės. V. Michelkevičiaus nuotr.
Stefano Cagol, Maldyvų paviljono projekto dalis netoli San Marco aikštės. V. Michelkevičiaus nuotr.
Odires Mlászho, Brazilijos paviljonas. L. Šalciutės nuotr.
Odires Mlászho, Brazilijos paviljonas. L. Šalciutės nuotr.