Autorius: Paulius Javsas
Paulius Javsas
Konceptualiojo šokio (ne)apibrėžtumas
Pokalbis su Bojana Cvejić
Bojana Cvejić – iš Serbijos kilusi performanso teoretikė ir praktikė, dirbanti šiuolaikinio šokio, teatro bei muzikos srityse. Straipsnių įvairiuose atlikimo menams skirtuose žurnaluose, taip pat knygų „Anapus muzikos kūrinio: Performatyvinė praktika“ („Beyond the Musical Work: Performative Practice“, Belgradas, 2007) ir „Choreografo partitūra: Fase, Rosas danst Rosas, Elena’s Aria, Bartôk“ („A Choreographer’s Score: Fase, Rosas danst Rosas, Elena’s Aria, Bartôk“, Briuselis, 2012, su Anne de Theresa De Keersmaeker) autorė. Čia pristatome teoretikės samprotavimus apie „konceptualiojo šokio“, taip pat „tyrimo“ ir „laboratorijos“ sąvokas – atsakymus į Xaviero Le Roy’aus klausimus diskusijoje „Tyrimas ir laboratorija“, surengtoje 2005 m. „Tanzquartier Wien“ centre vykusios konferencijos „INVENTORY: Dance and Performance Congress / Live Act / Intervention / Publication“ metu.
Paulius Javsas
Ką ir kaip kalba šokis
„Naujajam Baltijos šokiui ’13“ pasibaigus
Pavyzdžiui, Peterio Uray’aus „Romeo ir Džuljetoje“šokis – tai kone visuotinis judesys, bet jis naudojamas kaip vaizdinė pasakojimo priemonė, taigi veikia iliustratyviai. Stereotipiniai, aiškiai apibrėžtą tematinį krūvį turintys gestai (muštynės, glamonės ir pan.) čia iliustruojami judesių sekomis, o tų sekų kaita savo ruožtu iliustruoja pjesę kaip pasakojimą. Iliustratyvumui tarsi priešintasi
