Dygios pasakos
Už lango – dar vis ,,kandantis“ pavasaris. Panaši jausena vyrauja ir Audronės Petrašiūnaitės parodoje ,,Atminties paveikslai“ VDA galerijoje ,,Akademija“. Čia kvepia rūgščia romantika, kuri skleidžiasi per pasąmoninės siurrealistiškumą bei mokslinių įvaizdžių poetiką.
Menininkės perfekcionistinis reiklumas vystant bet kokį siužetą suformuoja paveikslų ciklus, kuriuose iš vieno į kitą vis gilėdami srūva tie patys motyvai. Iškart įžengus į salę mus pasitinka kone iš Baudelaire’o poezijos išnyrančios ,,piktybės gėlės“, įgavusios humanoidų pavidalus. Piliarožių piestelių erotika kontrastuoja su peizažo šešėlių ramybe ir tarsi nesąmoningai asocijuojasi su siurrealisto Man Ray’aus lelijų vaizdiniais, kurie čia pat išsklinda ir į kitus autorės darbus.
Iš vaikystės fotografijų į tapybą perkeliamos širdžiai artimos asmenybės (,,Violeta I; II“, ,,Violetos mama I; II“) bei švelnūs padarėliai: avelė, triušis, antis, paukštis, katinas. Siužetai sudabartinami, o tapymas veikia kaip dalyvavimo tose pačiose scenose kartojimas. Bet tai nėra vien menininkės dienoraštis, norom nenorom