Algirdo Šeškaus fotografijų ir vaikų dailės paroda
Pokalbis su menininku Nagliu Ryčiu Baltušniku
Niekada nesupratau menininkų, kurie atradę savo stilių tą patį gali kurti visą gyvenimą. Dar prisimenu sovietinių laikų apžvalgines parodas, kurių dabar jau beveik nėra, pavyzdžiui, tapybos respublikinė paroda, į kurią visi sunešdavo savo darbus. Tokiuose renginiuose, būdavo, eini ir iš toliausiai gali atskirti, kieno darbas pakabintas – labai neįdomu. Patinka tokie menininkai kaip Mačiūnas ar Beuysas, niekada nesuprasi, kur buvo jų kūrybinės ribos, pamatęs naujus darbus kiekvieną kartą gauni šoką. Tiesa, negyvenau tais laikais, bet žiūrėdamas į visą jų kūrybos išklotinę pamatai labai plačią skalę. Manau, toks ir turi būti menininkas, o tas, kuris kuria, nors ir labai gražiai, bet nuolat tą patį, yra labiau amatininkas. Smagu po vieno etapo atrasti kažkokį visai naują kodą, bet sukuri seriją darbų, ir viskas. Gal savaime ateina momentas, kai nebegali apsikęsti ir pasidaro
Tekstilės studenčių paroda „Atvirai“ VDA galerijoje „Artifex“
Žvelgiant į šiuolaikinės Lietuvos tekstilės sceną susidaro įspūdis, jog čia jau kuris laikas pagrindines pozicijas užima moteris. Tai sakydama turiu galvoje ne tik akivaizdų tekstilininkių kiekybinį pranašumą prieš kolegas vyrus, bet ir per pastarąjį dešimtmetį šioje meno šakoje išryškėjusį susidomėjimą šiuolaikinės moters tema. Dažname kūrinyje atveriami nauji viešo ir privataus jos gyvenimo suvokimo būdai. Ir šiandien šią kūrybinę kryptį toliau sėkmingai plėtoja nemažai tekstilininkių, tarp jų geriausiai žinomos: Vita Gelūnienė, Lina Jonikė, Laima Oržekauskienė, Eglė Ganda Bogdanienė. Su išvardintomis menininkėmis susijęs ir nuogo kūno atėjimas į Lietuvos tekstilės vizualinį lauką. Viešai eksponuojami dažniausiai moterų aktai, kaip paaiškėjo, tapo vienu iš efektingiausių būdų radikaliau ir atviriau kalbėti apie moters pasaulį, kuris ne taip jau seniai buvo formuluojamas vien vyrų. Moters ir jos kūniškumo reprezentacijos, atrodo, jau yra tapusios