Visuomenėje, kurioje gyvename, dažnai yra taip, kad kokios nors profesijos „kilnumas“ yra atvirkščiai proporcingas jos rentabilumui. Turiu omenyje, kad dažniausiai didvyriškais laikomi nepelningi ir nepastovūs darbai, ir tas didvyriškumas atleidžia nuo pareigos geriau už juos mokėti: tokiais atvejais garbė pakeičia pinigus, o „pašaukimas“ – poreikį uždirbti. Tai galioja ir kalbant apie aktorius: kuo gi jūs skundžiatės, juk dirbate šventą darbą? Akivaizdu, kad mūsų aktoriams paliekama jokios piniginės vertės neturinčių arbatpinigių kaip tik todėl, kad dažnai jiems mokami grašiai ir tai daroma be jokios tvarkos. Tie arbatpinigiai – tai keletas sielą pakylėjančių mitų.
Svarbiausias iš šių mitų yra tas, pagal kurį savo darbą dirbantis aktorius apibrėžiamas kaip apsėstasis: aktorius įkūnija savo personažą, ką nors „išgyvena“ už jį. Toks mitas – tai iš įvairios kilmės elementų sudarytas junginys. Visų pirma jį sudaro pasakojimas apie antrininką – išties senovinis elementas, vienas, o galbūt net vienintelis iš tų retų siužetų, kurie aptinkami visų formų visuomenėse. Pasak šio pasakojimo, personažas veikia kaip
