Autorius: Kristina Budrytė-Genevičė
Kristina Budrytė-Genevičė
Edmundo Saladžiaus kūrybos paroda „Regėjimai“
Rugsėjo 25 d. (penktadienį) 18 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma grafiko Edmundo Saladžiaus kūrybos paroda „Regėjimai“.
„Meilė yra didingas jausmas. Meilės palydovai – ištikimybė, pasiaukojimas ir puikybė, nekaltųjų ašaros ir kraujas. Meilės didybė – tai paties Liuciferio – netikros tiesos nešėjo - triumfas ir tragedija. Jo pasekėjai keičia pasaulio tvarką, ant kalavijo smaigalio nešdami pasauliui tariamai laimingą būtį. Desperatiškai gelbėdami paskutines taikos ir jaunystės duženas po galingojo kardu žūsta geriausi, drąsiausi ir garbingiausi. Paniekintos tampa amžinos garbės, atsakomybės ir pasiaukojimo sampratos, atveriamos durys niekšybei, prievartai ir besaikiam godumui.
Kristina Budrytė-Genevičė
Kūrybos ir žvilgsnio galia
Laimos Oržekauskienės ir Vlado Oržekausko paroda „Duetai“ galerijoje „Aukso pjūvis“
Šioje „Duetų“ parodoje Laima Oržekauskienė pristato du kūrinių ciklus. Vienas jų – „Draperija“ (tapiserija, 2005–2013) – mus pasitinka iš labai arti (ekspozicijos erdvėje nėra galimybės atsitraukti). Ciklą sudaro keturi darbai, kurių rėmuose vos telpa epicentras – kūnas-draperija. Priklausomai nuo to, kur sutelktas regos dėmesys, jis permanentiškai ryškėja arba nyksta. Menininkė audžia vyro kūną, kuris kinta nesikeičiant pagrindiniam raštui: kūno raukšlės po truputį pereina į draperijų klostes. Šis kitimas, autorės įvardijamas kaip „judėjimas ir laikinumas“, čia yra svarbesnis už bet kokį kitą išraiškingą motyvą.
Gulsčia Laimos Oržekauskienės „veikėjo“ (kūnas-draperija) kūno pozicija kiek reprezentuoja mąstantį, suvokiantį organizmą, tačiau draperija stengiasi „užbėgti už akių“ bet kokiam įvardijimui ar apibūdinimui, pozityviam ar neigiamam vertinimui, kurį pateiks žiūrovas, ir atspėti to vertinimo prasmę. Darbo autorė leidžia savo „veikėjui“ išnykti ir palieka žiūrovą jo vietoje. Vaizdas kūrinyje mainosi tarsi žiūrint pro 3D akinius. Tekstūros ornamentas ryškėja, o kūno bruožai skęsta ir abstraktėja, virsta kito ornamento žyme. To, kuris pirmapradis, polifoniškas lyg subjektyvaus pasaulio didysis sumanymas, kur kiekvienas gali sutapti su ornamento dalimi.
Kristina Budrytė-Genevičė
Labirinto paslaptys ir vingiai
Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio paroda „Peizažas“ Kauno „Žalgirio“ arenoje
„Jeigu rašyčiau prisiminimus, tai tik apie tuos laikus. O dabar mano aprašymai ant plokštumos, ant drobės...“ – taip kalba tapytojas, videomenininkas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis (g. 1956)apie savo gyvenimą ir kūrybą po dailės studijų Vilniuje (1975–1981 m.) įvairiuose Lietuvos kaimeliuose ir vienkiemiuose (Dovainonyse, Beržore, Šarnelėje). Varkalis prisimena kiekvieną nuotykinę istoriją: kaip jį priėmė laikinai pagyventi vienuolė Julytė iš Beržoro ir kaip ten „prisigyveno turto“, kaip Vilius Orvydas ožką
Kristina Budrytė-Genevičė
XX amžiaus istorijos sūkuriuose
Grafikė Elena Jakutytė (1911–1999)
Nepaprasto subtilumo mokytoją ir nepelnytai užmirštą dailininkę Eleną Jakutytę daugiausia prisimena jos mokiniai, dabar jau garsūs Lietuvos kultūros ir meno atstovai: Petras Repšys, Laima Drazdauskaitė, Edmundas Saladžius, Vidmandas Miliūnas, Alina Meškauskaitė-Kvedarauskienė, Stasys Urbonas-Meškauskas ir kt. Daugelis jų tik gerokai vėliau savo mokytoją pažino ir kaip įdomią dailininkę, pamatė jos grafikos darbų įvairovę. Buvusi gerokai vyresnė už savo mokinius, dailininkė kalbėdavosi su jais tik apie žmogiškus ir dvasinius dalykus ar literatūrą ir meną. Ji neatviravo apie savo sunkų, bet įdomų ir ilgą gyvenimą.
Elena Jakutytė gimė dar prieš Lietuvos Tarybai paskelbiant valstybės Nepriklausomybę, pragyveno visą šalies tarpukarį Kaune, matė sovietų okupaciją, vokiečių valdžios užgrobimą ir sovietų reokupaciją. Po Antrojo pasaulinio karo sovietmečiu susirašinėjo su broliu, gyvenančiu Australijoje, ir sulaukė
Kristina Budrytė-Genevičė
Keturių moterų dailės dienoraštis
Paroda „Ieškoti moters“ Kaune
Paskutinę rudens dieną Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Ieškoti moters“ yra skirta dailininkių Marcės Katiliūtės (1912–1937), Černės Percikovičiūtės (1912–1941/42), Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės (1912–2004) ir Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės (1912–1985) 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Kuratorės Violeta Krištopaitytė ir Aušra Vasiliauskienė.
Vos perskaičius pavadinimą sukirbėjo kažkokio literatūrinio detektyvo, nuotykių romano nuojauta, juk ne veltui šioje istorinėje parodoje prisiminta Alexandre’o Dumas tėvo frazė, virtusi populiariu posakiu (pranc. k. „cherchez la femme“). Ši nuojauta išlieka ir atsivertus parodos katalogą, kur įtraukia pagavus menotyrininkės Violetos Krištopaitytės tekstas, o dailininkių tapybos, grafikos, fotografijos, spektaklių kostiumų projektų ir piešinių reprodukcijos tarsi įsileidžia mus į paslaptingą laikotarpį... Tą, kurio amžininkių jau nebėra tarp mūsų, bet išliko nuostabą ir atradimo džiaugsmą keliantys rašytiniai, meniniai ir kitokie šaltiniai.
Kristina Budrytė-Genevičė
Potyrių kelias
Arūno Vaitkūno (1956–2005) piešiniai
Dviejų parodų ir piešinių katalogo sumanytoja, tapytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė pasakoja, kad Arūnas per savo kūrybinius metus nėra daręs specialių vien tik piešinių parodų, gal tik kelis kartus eksponavęs nedidelio formato tapybos darbus ant popieriaus (1999 m. Berlyne) arba keletą piešinių tarp tapybos darbų grupinėje parodoje (1999 m. Kaune, vėliau buvo reprodukuoti „Angies“ kataloge 2001 m.). O didžiuliai piešinių rinkiniai: spalvotomis aliejinėmis kreidelėmis, tušu arba grafitu, pieštuku atlikti artimųjų ir nepažįstamųjų portretai, nerealistiniai peizažai, interjerai, eksterjerai, niekieno neaplankytų, užmirštų kampelių kompozicijos – t.y. daugybė ant atskirų lapų, lapelių atliktų, bloknotuose surištų piešinių, dabar saugomų
