Autorius: Paulina Eglė Pukytė
Paulina Eglė Pukytė
Mūsų ar ne mūsų?
Lietuvių animacijos retrospektyva Londone
Labai džiaugiausi, kai „Tate Modern“ galerija garsių dailininkų retrospektyvinėms parodoms grąžino chronologijos principą (jo vienu metu buvo atsisakyta, turbūt stengiantis parodas padaryti „ne tokias tradiciškai nuobodžias“). Šis principas vis dėlto geriausiai atskleidžia menininko idėjų, technikos, pasaulėžiūros raidą pasaulio meninių krypčių kaitos kontekste. Galima iškart matyti, kiek tos kryptys menininką veikė, o kiek jis pats jas diktavo, kiek jį veikė jo paties amžius, patirtis. Garsius menininkus dažnai žinome ir vertiname (kalbu ne apie dailėtyros specialistus, o apie plačiąją publiką) tik iš keleto kūrinių-žvaigždžių, taip tarsi uždarydami kūrėją į narvą. Chronologijos principas panaikina tokią dirbtinę kūrinių hierarchiją. Be to, tie garsiausi darbai kartais gali atsiskleisti visomis savo prasmėmis ir gelme tik tuomet, kai pamatome, kokiu keliu dailininkas prie jų atkeliavo.
Man atrodė, kad šis seansas bus būtent toks renginys, dėl kurio vertės negali kilti jokių abejonių: išvysiu arba seniai matytą, arba visai nematytą lietuvišką animaciją, taigi arba nukeliausiu į vaikystę, arba užpildysiu išsilavinimo spragas – bet kokiu atveju nepralošiu. Iš tikrųjų į vaikystę įžengiau tik puse kojos, nes programoje buvo tik vienas kadaise matytas filmukas
