Krėsle prie televizoriaus
Per žinias televizija rodo verkiančią moterį. Tai laimės ašaros, nes Lietuvai atstovaujanti ledo čiuožėjų pora Kaune vykusiame čempionate laimėjo bronzos medalį. Populiarioji kultūra nuolat primena, kad turime būti laimingi. Tuo mus nuolat įtikinėja psichologai, vadinamieji koučeriai, politikai, įvairaus plauko guru... Lyg egzistuotų konkretus laimingo žmogaus standartas – reikia tik jį atitikti. Kad ir patirti ekstazę džiaugiantis svetimais sporto laimėjimais.
Krėsle prie televizoriaus
Ironiškoji Faina Ranevskaja yra sakiusi, kad egzistuoja du iškrypimai – lauko ledo ritulys ant žolės ir baletas ant ledo. Pastarojo šią savaitę būta daug, bet tai ne vienintelė priežastis, kodėl atsidaręs televizijų atsiųstas programas atsidusau. Filmus televizijos kartoja bedieviškai, tačiau dešimtą kartą rašyti net apie pačius genialiausius neįdomu. Tada renkuosi tuos, kurie pretenduoja žiūrovams paaiškinti, kodėl verta elgtis gerai ir teisingai. Tiesą sakant, vis labiau kalbančių žmonių žurnalais virstančios televizijos kalba apie tą patį, nes pokalbiai su laidų herojais pamažu tampa patarimų rinkiniu. Kartu su laidų vedėjais prie stalų ir staliukų, ant kėdžių ir sofučių susėdę garsiais laikomi žmonės rimtu veidu kalba apie save, dalijasi valgių receptais ir prisiminimais, moko, kaip ieškoti Dievo, nepaisyti paso, „realizuoti save“, gyventi kaime ir kitokių gudrybių.
Krėsle prie televizoriaus
Karas, įtampa ir net vartojimo dramos, kurių padaugėja prieš šventes, augina akivaizdžią neapykantą, bet kartais ją augina ir kilnūs jausmai. Geras pavyzdys – pagal populiarią amerikietės Angie Thomas knygą, skirtą paaugliams, sukurtas George’o Tillmano jaun. filmas „Visa griaunanti neapykanta“ (TV3, šiąnakt, 6 d., 01.10). Šešiolikmetė jo herojė Star gyvena dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Pirmasis – šeima ir gyvenimas juodaodžių gete, antrasis – prestižinė mokykla, kurioje dominuoja baltieji. Šie pasauliai pradeda susidurti, kai narkotikų dileriu tapusį pirmąjį Star mylimąjį jos akyse nušauna baltasis policininkas. Mergina nusprendžia kovoti prieš neteisybę.
Krėsle prie televizoriaus
Didžiųjų metų švenčių „repertuaras“ Lietuvos televizijose nesikeičia ir nestebina: daug saldžių kažkodėl kalėdiniais vadinamų filmų, krepšinis, mišios ir siaubingieji naujametiniai „žiburėliai“. Nustebino nebent vieno Krekenavos kunigo aimanos LRT „Panoramoje“: tai, kad jį papiktino tradicinio švenčių stalo patiekalo „silkės pataluose“ pavadinimas, matyt, diagnozuoja intelektinę Katalikų bažnyčios būseną. Nors sociologai tvirtina, kad Kalėdos vis dažniau tampa galimybe šeimai pagaliau susirinkti ir pabūti kartu, Bažnyčia, regis, ilgisi laikų, kai gyveno pirmieji krikščionys. Tokiems besiilgintiems tiks Timuro Bekmambetovo „Ben-Huras“ (LRT, 22 d. 22.35). Palyginti su ankstesnėmis Lewo Wallace’o knygos ekranizacijomis, ypač su 1959 m. Williamo Wylerio, Bekmambetovo filmas atrodo ne toks ryškus reginys, bet jame yra tai, ko stigo ankstesniems, – tikrų herojų. Anksčiau Juda Ben-Huras (Jack Huston) buvo vaikštantis krikščioniškų dorybių simbolis, o Mesala (Toby Kebbell) – žiaurus tikrojo tikėjimo atstovų persekiotojas. Bekmambetovas juos abu pateikia kaip lygiaverčius priešininkus, todėl jų santykiai tampa filmo centru.
Krėsle prie televizoriaus
Be Claude’o Sautet (1924–2000) sunku įsivaizduoti prancūzų kiną, nors, regis, ne vienam kolegai arba kolegei jo vardas jau nieko nesako. Sautet filmai „iškrito“ iš madingų ar privalomų filmų sąrašų, nes, matyt, atrodo pernelyg neefektingi: neatsitiktinai vienas garsiausių režisieriaus filmų vadinasi „Gyvenimo smulkmenos“. Sautet buvo įdėmus kasdienybės dramų stebėtojas, sugebantis taip ekrane atkurti materialiąją veikėjų gyvenimo atmosferą, kad iškart supranti, jog smulkmenų nebūna ir svarbi kiekviena detalė.
Krėsle prie televizoriaus
Šeštadienį (9 d. 22 val.) nepamirškite įsijungti televizoriaus – „LRT Plius“ iš Berlyno transliuos Europos kino apdovanojimų ceremoniją. Vienas svarbiausių šiemet skirtas Uljanai Kim už jos ypatingą indėlį į bendros gamybos filmus. Be Kim prodiusuotų filmų būtų sunku įsivaizduoti XXI a. pradžios lietuvių kiną, jo atsiradimą Europos kino žemėlapyje. Regis, bendra gamyba – vienas iš būdų ambicingam lietuvių kinui neišnykti.
Krėsle prie televizoriaus
Kino kūrėjai mėgsta realių žmonių istorijas. Tačiau mūsų geografinėse platumose retam iš jų istorija nėra pretekstas pagaminti dar vieną propagandinį filmą. Tokių, kurie bando suprasti į sudėtingas situacijas patekusių žmonių poelgius ir nesistengia iškart nuteisti atsidūrusiųjų blogio pusėje, vis dėlto mažuma.
Krėsle prie televizoriaus
Lyg būtų susitarusios, televizijos nusprendė priminti kelis svarbius 10-ojo dešimtmečio filmus, kurie padarė įtaką ne tik kinui, bet ir ne vieno jo žiūrovo gyvenimui. Išgirdus Wayne’o Wango filmo „Dūmai“ (TV1, 25 d. 22.55) pavadinimą, iškart užplūsta prisiminimai. 1995-aisiais tai tikrai buvo kultinis filmas – jį žinojo kiekvienas, laikantis save sinefilu. Kartu „Dūmai“ kalbėjo apie tai, kas skambėjo naujai, ypač sunkios ir skurdžios lietuviškosios transformacijos laikais: apie paprasto gyvenimo prasmę. Wangas rodo kelis personažus, kurie nuolat susitinka Bruklino tabako parduotuvėje.
Krėsle prie televizoriaus
Skaitymas – malonumas, kurio, deja, jau nebepatiria didžioji žmonijos dalis. Bet kartais ji žiūri filmus apie rašytojus ir tuos, kurie leidžia knygas. Kanadietis Philippe’as Falardeau, ko gero, filmą „Mano Selindžerio metai“ (LRT, šiąnakt, 18 d., 00.50) kūrė tiems, kurie skaitė Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ bei kitas svarbias knygas, ir pasakoja apie pradedančiąją poetę Džoaną (Margaret Qualley). 1995 m. ji meta studijas Berklio universitete, vaikiną ir iš saulėtosios Kalifornijos atvyksta į Niujorką. Jai tai idealus miestas. Ji svajoja kalbėti penkiomis kalbomis, rašyti kavinėse ir gyventi pigiuose butuose.
Krėsle prie televizoriaus
Ildikó Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (LRT Plius, 16 d. 21.33) – rašytojo Miláno Füsto romano ekranizacija. Füstas jį rašė septynerius metus ir užbaigė 1941-ųjų rudenį, bet knyga pasirodė tik 1957-aisiais ir iškart užėmė išskirtinę vietą vengrų literatūroje. Režisierė romanu susižavėjo dar paauglystėje. „Mano žmonos istorija“ rodo keliolika kapitono Jakobo (Gijs Naber) ir jo žmonos Lizi (Léa Seydoux) gyvenimo metų. Atsitiktinė pažintis ir vedybos netikėtai virsta kapitono aistra bohemiškai paryžietei.