Kostas Dereškevičius (1937–2023)
„Nekosėk, Kostai, dar nemirk Antakalny tarpu pušynų ir kalvų ir upės, kuriuos Tu tiek kartų tapei...“ – rašiau sau, sužinojęs, kad tu ligoninėj, besiruošdamas aplankyt kartu su Viktoru tuoj po Naujų Metų, bet kažkokia tyli jėga ar nuojauta privertė paskutinėm senųjų metų valandom nusibraut pas Tave... Laikiau Tavo kaulėtą ranką, gert vandens prašei ir prašei, ir bandėm kalbėtis Tau sunkiai begirdint, kaip ten mes buvom, kaip ten kiti – Rička, Viktoras, Algis, Alfonsas... Jaučiau, kaip norėtum dar būt tarpe mūsų (kurie jau retai bebūna kartu).
Arba kaip Vilniaus dailės akademija įgijo studiją Tarptautiniame menų miestelyje
Rašiau grįžęs iš Luvro, kur mačiau Rembrandto sūnaus Tito portretą, į savo dirbtuvę ant Monmartro kalno, kurią gavau dviem mėnesiams iš Cité Internationale des Arts kaip Prancūzų kultūros instituto Lietuvoje programos „Tėkmė iš rytų“ rezidentas-stipendininkas 1992 metais.