Yra filmų, kuriuos gailiesi, kad matei, o vėliau – kad esi matęs. Kai matytų filmų sąraše jau yra „Nereikalingi žmonės“ ir ruošiesi žiūrėti naują latvių režisieriaus Mario Martinsono kūrinį, gali nuspėti, kas tavęs laukia. Tuomet žiūri grynai iš antropologinių sumetimų, kaip mokslininkas. Net vertini juos atlaidžiau, kaip sūnaus vaidinimą mokyklos spektaklyje. Ir štai pasirodo filmas, kuris net moksliškai, net kaip stebėjimų objektas yra toks atgrasus, kad suabejoji ir savo vaidmeniu, ir apskritai tiriamo objekto – kino prasme. „Tyli naktis“ klasifikuojamas į šią objektų rūšį.
Pliusas
youtube.com yra 20 minučių ištrintų scenų iš Paulo Thomo Andersono filmo „Mokytojas“. Kiek jėgos turi būti sukaupęs režisierius, kad ištrintų galingas, subtilias, išbaigtas, tapybiškas scenas? Joaquino Phoenixo personažas miega ant baltai pudruotos krūtinės kvėpuodamas į spenelį ir kartodamas, kad myli; šokis tarp klozetų; pokalbis ant laivo denio. „Mokytojas“ – platesnis nei 65 mm juosta, ant kurios jis nufilmuotas, o jo paraštėse slypi filmo apšviesti stebuklai.
