Rasa Staniūnienė, „Dienos spalvos“, R. Paknio leidykla, 2023
„Pirmas įspūdis juos pamačius – tų paveikslų švytėjimas, ta spalvų magija, jų derinių paslaptis ir paprastumas. Jos mus užgauna tarsi muzika, sujaudina iš vidaus, kai žiūrėdami į paveikslą nebegalvojame, kaip jis sukonstruotas, kaip nutapytas – sukyla vizualios emocijos, o protas seka iš paskos“, – rašo tapytojas Arvydas Šaltenis tekstą Rasos Staniūnienės knygai „Dienos spalvos“. Ją vartant protas iš tiesų seka iš paskos, nes įtraukia ir nugramzdina spalvos, dar nespėjus atpažinti objekto. Tik paskui jau pamatai. Ar perskaitai pavadinimą.
Memlingas, Odnoviunas, Wodiczko ir Małgorzata
Vieną vasarą Gdanske
prekybcentrio vežimėlis sulinko
nuo knygų iš Vilniaus svorio
Mieste ant vokiško grindinio
pabiro
lenkiški žodžiai iš Lietuvos,
tarsi vėjo plaikstomi doleriai
Apie Eglės Gineitytės ir Reginos Šulskytės parodas Šiaulių dailės galerijoje
Paskutinį rugsėjo penktadienį kartu važiavome į Šiaulius. Mus pakvietė į Povilo Višinskio biblioteką pakalbėti apie knygą „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (Kitos knygos, 2022). Tuo pat metu Šiaulių dailės galerijoje buvo atidaromos dvi parodos – vilnietės Eglės Gineitytės ir šiaulietės Reginos Šulskytės, kurių nėra toje knygoje, nors turėtų būti.
Tarptautinis fotografijos simpoziumas
Nida sustingusi laukia mūsų. Jūra – kaip stalas. Ir dangaus nėra, tik dvi tuštumos abipus smėlio juostos. Vandens temperatūra – 21 laipsnis. Anksčiau rugsėjį išsimaudyti būdavo drąsu. Dabar visi šoka į vandenį gaivintis nuo karščio.
Lietuvos fotografijos paroda Krokuvoje
Pasibaigus vasaros kalendoriui (bet ne orui), viena dar birželį atidaryta paroda tebelaukia recenzijos. Paroda gana toli – Krokuvoje, kadaise buvusioje ir mūsų šalies sostine. Ten ir dabar gali „kolekcionuoti“ mieste pastebėtus Vyčius – spalvotus reljefus ant sienų, išaustus ar išsiuvinėtus vėliavose. Bet ne istorijos ieškoti dardėjome lėčiausiu pasaulyje traukiniu į Krokuvą, o į parodos „Lietuva. Du šimtmečiai fotografijos“ atidarymą. Tiesa, iki dviejų šimtmečių dar liko 16 metų, bet jubiliejinis skaičius atitinka kuratorių Adamo Mazuro, Vilmos Samulionytės ir Natalios Żak užmojį, o ir fotografija neatsirado staiga.
14-oji Kauno bienalė „Artumo geografija“ apie menamą Rytų Europos ir Afrikos draugystę
Modernistinis Kauno centrinio pašto pastatas pagal paskirtį nebenaudojamas ir kažko laukia. Jo nenugriovė. Bet ryšiams palaikyti tokių didelių erdvių ir nebereikia, kai pakanka išmanaus mobiliojo telefono. Ištaigingas pašto fasadas, sukonstruotas jungiant užapvalintas ir stačiakampes formas, puošiant liaudiškų ornamentų citatomis, dabar reiškia tik praeitį. Tad menininkai jau ne kartą juo naudojosi kaip laiko mašina. Ji veikia jau vien kabinetų išdėstymu ir pro plačius langus plūstančia šviesa, nukeliančia į kitokius laikus, kai žinios reikėdavo laukti, o pokalbius su žmonėmis kituose miestuose ar šalyse – užsisakyti iš anksto.
Paroda apie Vilnių Kauno galerijoje „Meno parkas“
Eglė Ridikaitė atvežė gabaliuką Vilniaus į Kauną. Galerijos „Meno parkas“ erdvė jai priminė namuką – du aukštai ir palėpė po dvišlaičiu stogu. Tai tiko jos sumanymui – parodyti visą, ką tik užbaigtą Vilniaus Didžiosios sinagogos ciklą, išdėlioti jos grindų mozaiką ant galerijos sienų. O kartu ir apmąstyti savo pačios buvimą toje vietoje.
Roko Pralgausko fotografijos ir poezijos paroda „Imagine (nuo žodžio magic)“
Vakar verkiau
Šiandien tuščia
Prie namų bala
Okupantų, kareivių, atvykėlių fotografų ir menininkų žvilgsniai į mūsų miestą
Ar mūsų miestas mums priklauso? Ar mes jį tikrai matome? Ką tik MO muziejuje atidaryta paroda „Vilniaus pokeris“ siūlo vietinių žvilgsnį, prasiskverbiantį į miesto vidurius, tarsi nematantį jo architektūros, aplinkos. Net upė ten yra atminties ratą sukantis užkeiktas vanduo, o ne kraštovaizdis. Nacionalinės dailės galerijos paroda „Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“ rodo, kaip jį matė kiti. Kas tie kiti, jei tiek daug skirtingų čia gyvenusių (ir tebegyvenančių) etninių grupių šį miestą vadina Vilna, Vilne, Wilna ar Wilno ir tik mums tai yra Vilnius? Ar dabartiniai miesto gyventojai kartais nesijaučia lyg svetimšaliai, atvykę iš „kitos Lietuvos“ ir nelabai žinantys, ką reiškia kreivų gatvelių labirintas?
Paroda „Sutrikus tai tampa apčiuopiama“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Kažin kaip žiūrėčiau šią parodą apie infrastruktūrą, jei Rusija jos nebūtų visą žiemą griovusi Ukrainoje? Tikriausiai būčiau abejingesnė. Tema tolima mano kasdienybei, nesusijusi su mano rūpesčiais ir moksliniais interesais. Bet ar tikrai tolima? Štai šįryt atsikėliau kuo anksčiau, kad spėčiau baigti straipsnį, ir dingo elektra. Negaliu rašyti! Imu telefoną, o ten – žinutė nuo ESO: „Pranešame, kad elektros tiekimo sutrikimas užfiksuotas ir priežastis nustatinėjama.“ Palengvėja. Gyvenam ne karo zonoje, ne energetinės blokados sąlygomis ir net ne sovietmečiu, kai tarnybų dėmesio būdavo sunku prisišaukti. Po pusvalandžio gaunu kitą žinutę: „Gedimas pašalintas, jau galite naudotis elektra.“