Autorius: Vytautas Michelkevičius

Vytautas Michelkevičius

Nuolat pasirodanti sovietinė praeitis

Pokalbis su Viktoru Misiano apie tai, kodėl ji užvaldžiusi šiuolaikinį meną, ir Baltijos šalių paviljonus Venecijos bienalėje

Galbūt tai sutapimas, o gal taip nutiko dėl regioniniame šiuolaikiniame mene tvyrančios atmosferos, tačiau visi šių metų Baltijos šalių paviljonai Venecijos bienalėje pristato projektus, kuriais atsigręžiama į sovietinę praeitį ir ji perdirbama šiuolaikinio meno praktikomis. Norėdamas suprasti, kodėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos menininkai bei juos reprezentuojančios institucijos (beje, ir pačios valstybės) vis dar sprendžia sovietinės istorijos klausimus, taip pat siekdamas išsiaiškinti, kodėl šio tarpsnio palikimas posovietinėje neoliberalioje kultūroje vis dar bado akis, pokalbiui pakviečiau meno kritiką ir kuratorių Viktorą Misiano. Šiais metais jis Venecijos bienalėje kuravo paralelinę parodą „Ornamentalizmas“ ir nagrinėjo mano jau minėtą temą keliose 2007 m. kuruotose parodose, pavyzdžiui, „Progresyvioji nostalgija“ (KUMU ir KIASMA muziejuose). Šiame pokalbyje Misiano pateikia naudingų teorinių įžvalgų, padedančių perskaityti ir įvertinti sovietinės praeities pėdsakus šiuolaikiniame mene. Pokalbyje aptariamos tokios temos kaip nostalgija ir egzotizmas, trauma ir netekties išgyvenimą lengvinantis gedėjimo procesas, menininkas kaip neomitologijų kūrėjas, magiškasis istoricizmas, neoliberaliosios vadybos įgūdžiai ir globalizacijos šešėlyje atsidūręs regionalizmas.

Skaityti toliau >>

Nr. 31 (1137), 2015-09-09 | Tarp disciplinų | Dailė

Dainius Liškevičius, projekto „Muziejus“ instaliacijos Nacionalinėje dailės galerijoje fragmentas. 2012 m. A. Valiaugos nuotr.

Dainius Liškevičius, projekto „Muziejus“ objektas – „Kryžius“, padarytas iš 7 sovietinių laikų fotojuostų „Svema“ pakuočių, likusių po performanso, skirto Romui Kalantai atminti. 2010 m. A. Valiaugos nuotr.

Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pirmininko pasakojimas“, 2015 m. Estijos paviljonas 56-oje Venecijos bienalėje. R. Võsa-Tangsoo nuotr.

Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pirmininko pasakojimas“, Pirmininko butaforija, 2015 m. Estijos paviljonas 56-oje Venecijos bienalėje. R. Võsa-Tangsoo nuotr.

Katrīna Neiburga, Andris Eglītis, „Pažastis“. 2015 m. Latvijos paviljonas 56-oje Venecijos bienalėje. Organizatorių nuotr.

Laima Kreivytė, Vytautas Michelkevičius, Dovilė Tumpytė

Dramblio apžiūrinėjimas iš skirtingų pusių

Trys pasakojimai apie tai, kas įsiminė, patiko ar nepatiko 55-ojoje Venecijos meno bienalėje

Laima Kreivytė

Šioje Venecijos bienalėje man patiko ir nepatiko tie patys dalykai.

Patiko, kad ištraukti pamiršti menininkai ir ypač menininkės – Hilma af Klint, Dorothea Tanning, Phyllinda Barlow.

Nepatiko, kad Arsenalo erdvė prarado savo specifiką – begalinį tunelį, ir virto daugybe autonomiškų galerinių erdvių, po kurias reikėjo vingiuoti zigzagais.

Patiko, kad greta pripažintų menininkų eksponuoti autsaideriai (mėgstamas kuratoriaus Massimiliano Gioni žodis).

Nepatiko, kad daugelis jų taip ir liko egzotiškais artefaktais ir neišskėlė naujų kibirkščių „santykiaudami“ su kitais kūriniais ir bienalės erdve.

Patiko netikėtos jungtys: anoniminė tantrinė tapyba ir Greta Bratescu.

Nepatiko racionalus opozicijų konstravimas – į viršų it stalininis Varšuvos kultūros monstras šaunantis Marino Auriti „Enciklopedinių rūmų“ modelis, apsuptas J.D. ’Okhai Ojeikere Nigerijos moterų portretais su skulptūriškai sukomponuotomis kasomis (falinė forma vs. moters

Skaityti toliau >>

Nr. 24 (1038), 2013-06-12 | Dailė

Anri Sala, „Tylos patologija“, Prancūzijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.

Jeremy Deller, Didžiosios Britanijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.

Kondrat Smoleński, „Viskas buvo amžinai, kol nebeliko“, Lenkijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.

Lietuvos paviljono fragmentas. Ū. Gutauskaitės nuotr.

Stefano Cagol, Maldyvų paviljono projekto dalis netoli San Marco aikštės. V. Michelkevičiaus nuotr.

Odires Mlászho, Brazilijos paviljonas. L. Šalciutės nuotr.