Manau, kad mano menininkų kartoje (Gedimino Urbono, Deimanto Narkevičiaus, Artūro Railos ir kitų) buvo daugiau antagonizmo. Jeigu tapai, esi prieš tuos, o jei filmuoji – prieš anuos. Dabar taip nėra, labai sėkmingai galima ir tapyti, ir performansus daryti. Dažniausiai geri šiuolaikiniai menininkai gerai ir tapo – jų galvose nėra priešiškumo.
Mes stengiamės palaikyti pusiausvyrą. Aišku, šiuolaikinio meno labai sunku mokyti. Jis atsispiria nuo filosofijos, meno istorijos, tam tikrų „ore tvyrančių“ idėjų. O mokiniai juk nestudijuoja filosofijos, konteksto nežino. Todėl reikia rasti kitą būdą, šiuolaikinio meno raiškos priemonę, kuri atitiktų jų lygį, mąstymą. Kita vertus, tapyba, grafika, grynieji, negrynieji menai – nebūtinai svarbiausia, daug kas priklauso nuo pasaulėžiūros. Tapytojas, grafikas gali būti didesnis postmodernistas nei videomenininkas. Svarbu ne medijos, o kokį požiūrį jos reprezentuoja.
Panoraminė fotografija, Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos fotografijos studija, vadovė Aurelija Maknytė. 2013 m. Kolektyvinė studijos nuotr.
Su Alytaus dailės mokyklos direktoriumi Redu Diržiu kalbasi Lina Michelkevičė, Kęstutis Šapoka ir Vita Petrušauskaitė. Interviu darytas projektui „Vaikų dailės mokyklų kultūrinis ir sociopolitinis dalyvavimas visuomenėje“.
