Autorius: Laimutė Ligeikaitė
Laimutė Ligeikaitė
Laiškas gautas
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro ir pianistės Annos Geniušienės koncertas Vilniaus 700-osioms metinėms
Nepamenu, ar amžių sandūroje sukurtas ir pirmą kartą skambėjęs Algirdo Martinaičio „Laiškas visiems tikintiems“ (2000) tada buvo toks aktualus, koks yra šiandien. Kovo 16 d. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, vadovaujamo Gintaro Rinkevičiaus, iniciatyva kartu su Kauno valstybiniu choru (meno vadovas Robertas Šervenikas) Nacionalinės filharmonijos scenoje atgimė šis vienas įstabiausių Martinaičio stambios formos opusų chorui, orkestrui, diskantui ir skaitovui.
Laimutė Ligeikaitė
Kiekvienam savo Vilnius
Mintys po koncerto „Vilniui – 700. Premjera. Gediminas Gelgotas ir Kristina Sabaliauskaitė. „Vilniaus sarabanda“
Daugelio ypač laukta dovana Vilniaus 700 metų jubiliejaus, taip pat ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga kovo 10 d. nuskambėjo Nacionalinėje filharmonijoje. Koncerto programoje – Gedimino Gelgoto kūriniai, o neilgą vakarą vainikavo pasaulinė premjera: šio kompozitoriaus ir rašytojos, Vilniaus garbės pilietės Kristinos Sabaliauskaitės kūrinys „Vilniaus sarabanda“. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas Modestas Pitrėnas), Naujų idėjų kameriniam orkestrui NIKO, Vilniaus miesto savivaldybės chorui „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas) tą vakarą artistiškai dirigavo pats kūrinių autorius ir NIKO vadovas Gediminas Gelgotas, dar ir skambinęs fortepijonu, įterpęs savo balso partiją ir vos ne šokęs. Pagalvojau, kad kiekviename savo kūrybos koncerte jis tarsi leidžia klausytojui rinktis, ar tokia intensyvi autoriaus raiška scenoje žavi, ar erzina.
Laimutė Ligeikaitė
Adoruojama muzika
Koncerto „Grand Trio Vilnius: Dalia Kuznecovaitė, Davidas Geringas, Petras Geniušas“ atgarsis
Anksčiau žinomas ansamblis „Grand Trio“, kuriame daug metų grojo klarnetininkas Algirdas Budrys, jau buvo benueinąs į istoriją, tačiau pernai atgijo ir atsinaujino, pasivadinęs „Grand Trio Vilnius“. Prie ilgamečių trio narių – violončelininko Davido Geringo ir pianisto Petro Geniušo – prisijungė smuikininkė Dalia Kuznecovaitė. Šių ryškių scenos meistrų susibūrimas jau duoda gražių koncertinių vaisių.
Laimutė Ligeikaitė
Plačiai praverti uždangą
„Per nailono uždangą. Vytautas Bacevičius ir Grażyna Bacewicz“ Nacionalinėje filharmonijoje
Atrodo, jau retai koncertuose gali patirti atradimų. Tačiau vasario 4-osios vakaras Nacionalinėje filharmonijoje sužadino būtent atradimų jausmą. Koncerto tema „Per nailono uždangą. Vytautas Bacevičius ir Grażyna Bacewicz“ padiktuota 2018 m. išleistos monografijos apie lietuvių muziką „Nailono uždanga“ (autorės Rūta Stanevičiūtė, Danutė Petrauskaitė ir Vita Gruodytė), kurioje nailono uždangos metafora byloja apie Šaltojo karo meto kultūrines atskirtis, okupuotos Lietuvos ir į Vakarus pasitraukusių muzikų gyvenimus.
Laimutė Ligeikaitė
Būti kartu
Pokalbis su pianistais Sonata Deveikyte-Zuboviene ir Roku Zubovu
Koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vasario 8 d. Sonatos Deveikytės-Zubovienės ir Roko Zubovo fortepijoninis duetas pažymės savo kūrybinės veiklos 25-metį. Daugybę pasirodymų visame pasaulyje surengę pianistai nuolat dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Suomijoje ir kitur, garsina lietuvių muziką, daug metų buvo muzikos ir ekologijos festivalio Neringoje „Nepaklusniųjų žemė“ įkvėpėjai ir rengėjai. Jubiliejiniam koncertui besirengiantys pianistai sutiko pasidalyti mintimis apie savo bendrystę, kūrybinį kelią ir koncerto programą.
Laimutė Ligeikaitė
Prasidėjo LMTA 90-mečio sukakties metai
Pokalbis su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektore, muzikologe doc. dr. Judita Žukiene
Šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademija švenčia savo 90-metį. Meno institucijai – tai ryškūs solidžios tradicijos ir kunkuliuojančios dabarties sankirtos metai. Akademijos bendruomenė jubiliejinius metus pradeda dar labiau atsiverdama plačiajai visuomenei: planuojami įvairūs festivaliai, koncertai, spektakliai, performansai LMTA salėse, kitose Lietuvos koncertinėse erdvėse, Gedimino prospekte, Lukiškių aikštėje ir kitur. Jau pradėtas ciklas „Susikalbėjimai Didžiojoje“, jį visus metus tęs pripažinti meno meistrai ir jaunieji menininkai.
Laimutė Ligeikaitė
Į muzikinį Everestą
Mintys po Nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto, skirto Rusnės Mataitytės jubiliejui
Žinomos smuikininkės, aktyvios dabarties muzikos atlikėjos profesorės Rusnės Mataitytės jubiliejui skirtas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje lapkričio 12 d. netikėtai atvėrė ne vieną sąsają ar laiko ženklą. Turiu omeny ir programą (ypač Bélos Bartóko smuiko koncertą), ir atlikėjus – Rusnę Mataitytę, Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą bei tą vakarą dirigavusią viešnią iš JAV Keri-Lynn Wilson, – ir koncerto kontekstus.
Laimutė Ligeikaitė
Žanras Kutavičiaus (III). Žanos d’Ark kančia
Mintys po Europos šalių kino forume „Scanorama“ parodyto Carlo Theodoro Dreyerio nebyliojo filmo su specialiai jam Broniaus Kutavičiaus sukurta muzika
Tęsdama nedidelį straipsnių ciklą pasiskolintu iš Osvaldo Balakausko („Būdas Kutavičiaus“) ir perfrazuotu pavadinimu, priėjau prie dar vieno Broniaus Kutavičiaus žanro pavyzdžio – muzikos kinui. Už tokią galimybę didžiausia padėka Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui ir „Scanoramai“ (projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba), kuri spalio 30 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje pristatė danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio nebyliojo kino šedevrą „Žanos d’Ark aistra“ (1928) su specialiai jam sukurta ir gyvai atliekama Kutavičiaus muzika ir šį seansą skyrė pernai amžinybėn išėjusio kompozitoriaus mirties metinėms ir jo 90-mečiui paminėti (beje, džiugu, kad į „Scanoramos“ programą įtrauktas ir Jono Vaitkaus režisuotas filmas „Strazdas – žalias paukštis“ (1990) su to paties pavadinimo Kutavičiaus sceninio kūrinio muzika).
Laimutė Ligeikaitė
Žanras Kutavičiaus (II). Lokys
Mintys apie Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytos operos „Lokys“ premjerą
Operos imasi retas kompozitorius. Ir ne todėl, kad kūrybos ir pastatymo procesas yra ilgas, įtraukiantis daugybę žmonių ir institucijų, būtinas teatro užsakymas ir t.t., bet ir todėl, kad ne kiekvienam šis žanras pagal jėgas. Bronius Kutavičius ilgai svajojo sukurti, kaip pats sakė, „tikrą“, XIX a. stiliaus operą. Tik 2000-aisiais Vilniaus festivalio užsakymu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo pastatytas stambiausias Kutavičiaus sceninis veikalas „Lokys“ pagal Prospero Mérimée novelę (Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretas), kuris, palyginti su kitomis lietuviškomis operomis, repertuare išsilaikė rekordiškai ilgai, iki 2007-ųjų.
Laimutė Ligeikaitė
Žanras Kutavičiaus (I)
Kamerinės ir orkestro muzikos koncertas Nacionalinėje filharmonijoje In memoriam Broniui Kutavičiui
Perfrazuotą teksto pavadinimą pasiskolinau iš Osvaldo Balakausko straipsnio „Būdas Kutavičiaus“ antraštės („Kultūros barai“, 1988, Nr. 6). Šį rudenį minint Broniaus Kutavičiaus 90-ąsias gimimo metines ir prieš metus kompozitoriaus netekus, vis dažniau ne tik prisimenama ir atliekama jo kūryba, bet ir atgaminama daugybė senų ir naujų rašytinių bei sakytinių pasvarstymų, nagrinėjimų, įspūdžių, prisiminimų apie šį kultūros fenomeną. Savo guru Kutavičių laiko ne tik jo mokiniai, bet ir visa muzikų bendruomenė – nuo vyriausių, kartu nuėjusių duobėtus kelius iki oficialaus pripažinimo, iki jauniausių, nepažinojusių jo, tačiau atrandančių šią kūrybą kaip begalinį, naują, bet savą pasaulį. Užsienio kolegas muzikus ir dabar regiu sustingusiais iš nuostabos veidais išgirdus Kutavičiaus kūrinį...
