Trys punktai apie Martos Vosyliūtės parodą „Martos kalendorius“ Vilniaus rotušėje
Kai Vilnius buvo užlietas Kultūros nakties renginių, o Vilniaus dailės akademijos studentai beveik kiekvienoje miesto galerijoje pristatė ir gynėsi savo baigiamuosius darbus (puiki, puikiai įgyvendinta idėja!), Marta Vosyliūtė „paėmė“ Vilniaus rotušę. Ne tik „paėmė“, bet ir perrašė istoriją, sukeitė istorinės atminties akcentus, kaip sutartinę sudainavo miestą nuo prokuratūros iki Kalvarijų turgaus.
Viena diena Tauragėje
Tauragės pilyje, kuri yra visai ne pilis, o XIX a. carinės Rusijos statytas muitinės pastatas, buvęs ir mokykla, ir ligonine, ir dar daug kuo, bet visų daug maloniau vadinamas pilimi, veikiančio muziejaus darbuotojos Renatos Jančiauskienės kabinete, laikinai paverstame meno erdve, veikia instaliacija „Negalvokite, kad tai yra ko aš ieškau, tai yra ką aš radau“: pora sienų nuklota spausdintuvu išspausdintais lapais, kuriuose – didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos portalų puslapiai. Menininkė į paieškų laukelį įvedė žodį „Tauragė“ ir vartė nacionalinius leidinius. Paieškų rezultatus spausdino ir su kolege klijavo. Siena nuklota beveik tik kriminalinėmis, politinių skandalų antraštėmis...
Senoji dailė tampa jaudinančiu įvykiu
Senoji dailė Lietuvoje prieš kelis dešimtmečius ne specialistui reiškė kažką paslaptingo ir apdulkėjusio keliose kukliose ekspozicijose, kelias įdomesnes parodas ar atvejus, apie kuriuos kažkas papasakojo, daug grožio (sumišusio su religinės buities daiktais) bažnyčiose, kelis eksponatus prakutusiuose dvaruose ir, galima spėti, – daug visokio gero archyvuose, kažkur miesto viduriuose. Didieji įspūdžiai, jaudulys – užsieniuose, metropolių didžiuosiuose muziejuose ir Italijoje, kur praktiškai kiekvienoje bažnyčioje kabo po kelis Caravaggio ar panašaus meistro darbus.
2001–2023 metų pokalbis su Jonu Valatkevičiumi
Jonas Valatkevičius buvo pirmas menininkas, iš kurio ėmiau interviu. Gal drąsino tai, kad ir jis – menotyrininkas, tad buvo galima tikėtis solidarumo ir supratimo. Labai baisu, nes pirmas gyvenime interviu, Jono tapiniai rūstūs, niūrūs, maištingi, įsivaizdavau jį kaip besikeikiantį metalistą. Tačiau tai buvo vienas maloniausių pokalbių, labiau priminusių sanatorinį atsipalaidavimą. Laikraštis žymi, kad pokalbis publikuotas lapkričio 30 d., bet aiškiai pamenu, jog kalbėjomės Vokiečių gatvės lauko kavinėje plieskiant saulei.
Vilniaus parodų apžvalga
Niekas nebetiki, kad tapyba yra mirusi ar kad kada nors buvo negyva. Ne tik todėl, kad ji randa antrinio, tretinio (ir t.t.) perdirbimo gyvavimo būdų, o vaizdavimas ir šiaip yra per daug svarbus mūsų suvokimui bei raiškai, bet ir dėl tokių menininkų kaip Eglė Gineitytė. Juolab kad visa ko amžino atgimimo ratas pavasarį akivaizdus, ypač per Velykas. Jau ir anksčiau ne kartą pamačius šios autorės darbus vis nutvieksdavo džiaugsmas dėl akivaizdžios gyvybės, lygiai taip nutiko ir šį kartą Eglės Gineitytės parodoje „Mokytojas ant akmens“ Vilniaus rotušėje (veikia iki balandžio 29 d.).
Knygų mugė kaip arena ir susitikimų erdvė
Kažkur socialinių tinklų jūroje mačiau žmogų su kartoniniu plakatu, ant kurio angliškai parašyta: „Kaip taip gali būti, kad Niujorke visos knygos yra bestseleriai?“ Laisvai gali – Vilniaus knygų mugėje irgi dauguma labai ypatingos: nominuotos, premijuotos, ką nors darančios pirmą kartą arba žiauriai giliai, linksmai, efektyviai, kitaip tariant, komercinė retorika yra sukurta parduoti. Mes tai gerai žinome: nors reklamas neigiame, nežinomų produktų neperkame. Mūsų galvoje vis kaunasi lašininis ir kanapinis. Tai amžina, mitinė, niekada nesibaigianti kova, kuri ypač ryški mūsų knygų mugėje.
Trijų parodų Vilniuje apžvalga
Svarbių švenčių, kaustančių pasaulio įvykių ir didelių renginių (kaip Knygų mugė) fone įprastas parodinis gyvenimas gali likti mažiau pastebėtas, tačiau jis plėtojasi savo ritmu, kaip kokia gamtinė ekosistema. Šioje aplinkoje egzistuoja gana turtinga įvairovė, kuri yra, ko gero, pagrindinis bet kurios sistemos sveikatos požymis. Apie tai labai norėjau pasikalbėti su Nacionalinės dailės galerijos lankytoja, kuri nuolatinėje ekspozicijoje garsiai ir užtikrintai tvirtino, kad Saukos pas save tikrai nekabintų ir tų šitų, kur aplink kabo. Verdiktas buvo griežtas ir nediskutuotinas. Senas, (ne)geras vartotojiškas argumentas menui vertinti išlieka gyvas kaip ir anksčiau. Jis, matyt, yra vertinimų ekosistemos įvairovės dalis... Vis dėlto gerai, kad nevyraujanti. O parodų įvairovę čia pat galima įrodyti pasitelkus tris parodas ir panagrinėjus vaizdo ir žodžio santykį jose.
Knyga, kurią verta perskaityti
Agnės Narušytės sudaryta knyga „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (išleido „Kitos knygos“, 2022, tekstų autorės Agnė Narušytė, Ieva Burbaitė, Audronė Žukauskaitė, Laima Kreivytė, Karolina Rimkutė, Aira Niauronytė) kritikos sulaukė iš esmės dėl dviejų dalykų ir abiem atvejais ją nesunku nugesinti.
Arūno Baltėno paroda „Namų tyloj“ Kauno fotografijos galerijoje
Užtenka turėti vieną vienintelę močiutę arba senelį, kad suprastum Arūno Baltėno parodą „Namų tyloj“. Kad sustingtum prie kiekvienos mažos fotografijos ir mėgintum it siurblys viską sutraukti į save arba atspindėtum lyg veidrodinė kamera savyje įrašytus vaizdus, kurie ima gausti iš užmaršties glūdumų kaip Austerlicui (pagrindinis W.G. Sebaldo knygos veikėjas, vaikystėje atskirtas nuo saviškių), verdamiesi ir užgriūdami tarsi kažkokia išvirkščia, šviesi traumos pusė.
Apie Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondą ir kitas galimybes padėti Ukrainai kalbamės su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Arūnu Gelūnu
Atvirai kalbant, į Lietuvos didžiojo etmono, karvedžio ir visuomenininko Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo įkūrimą (2019 m. lapkričio 11 d.) nelabai sureagavau. Gal dėl beveik grynai vyriškos (ir dėl to klubą primenančios) 11 dalininkų sudėties (vad. Edmundas Jakilaitis, Donatas Juozas Katkus, Alfredas Bumblauskas, Astijus Kungys, Valdas Rakutis, Ramūnas Banys, jūs ir kiti). Nebuvo aišku, kokį pavidalą įgis siekiai „įamžinti ir plačiai visuomenei pristatyti Lietuvos didžiojo etmono J.K. Chodkevičiaus asmenybę, skatinti giliau pažinti šalies istoriją, kviesti piliečius veikti valstybės klestėjimo labui, skirti jėgas visuomeninei ir kultūrinei veiklai“. Labiau simbolinę fondo veiklą (minėjimai, premijos teikimas) pakreipė ir labai konkretizavo Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Kokie paramos ir labdaros projektai buvo įgyvendinami per šį fondą ar fondui bendradarbiaujant su kitomis organizacijomis?