Autorius: Lina Klusaitė

Lina Klusaitė

Vienuoliktajam tarptautiniam teatro festivaliui pasibaigus

Jau tapo įprasta, kad ruduo teatralams prasideda ne tik premjerų maratonu, ilgų distancijų bėgimu aplankant prestižines didžiąsias ar užmirštas mažąsias scenas, bet ir kasmetinio tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ gausiai pasipilančiais renginiais, akcijomis, reklaminėmis vilionėmis. Vilionė – žanras, kurio galima išmokti, bet negalima pakartoti, todėl festivalio kūrybiniams darbuotojams tenka vis iš naujo ieškoti būdų, verčiančių žiūrovus pasiduoti vizualinei stendų traukai, suklusti ir išgirsti skelbiamą žodį. Dar vasarą vilioję kūniško dalyvavimo spektaklyje idėja ir kvietę tiesiogine to žodžio prasme patirti teatrą, vėliau rengėjai akcentus kreipė nevaidybos linkme, ir turbūt buvo teisūs. Bandymai suvesti festivalio moto į aiškiai apibrėžtą šūkį, kai pastarąjį atitinka vos vienas pasirodymas, visada kelia abejonių. Šįkart daug tikslesnis buvo užsienietišką programą apibūdinantis nevaidybos – bent jau taip, kaip mes ją suprantame, – strategijos įvardijimas ir pasirinkimas. Nors ne visi svečių spektakliai tokią atitiko, tenka pripažinti, kad Lietuvoje „Sirenų“ festivalis išlieka kitokios teatrinės realybės traukos vieta, naujovėms atvira publika čia vis dar gali atrasti neišvaikščiotų scenos meno teritorijų.

Lina Klusaitė

Apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektą „Demokratija“

Kad Lietuvoje demokratija turi trūkumų, seniai nieko nestebina. Jauna šalis dar tik mokosi pilietiškumo abėcėlės, todėl siekis suvaldyti politikų savivalę ir įvesti tvarką čia kartais susiduria su desperatiškomis pastangomis. Su tokiomis pastangomis, regis, susidūrė ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro iniciatyva palaikyti jaunus menininkus. Praėjusiais metais vykusio dramaturgijos festivalio „Versmė“ organizatoriai, eliminavę konkursą ir savo nuožiūra atrinkę tris rašančius žmones, pavedė kiekvienam jų sukurti pjesę šmaikščiai maironiška tema „Graži tu, mano brangi tėvyne“. Į teksto kūrimo procesą buvo įtraukti ir aktoriai bei režisieriai. Tai tik dar kartą parodė, kaip rizikinga pirkti katę maiše. Tokiais atvejais rezultato beveik neįmanoma numatyti, o rengėjai gali džiaugtis, kad novatoriškas strategijas taikančios kūrybinės dirbtuvės įvyko. Turbūt tokia yra demokratijos kaina.

Lina Klusaitė

Apie Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Gentis“

Įsivaizduokite siužetą: šeima įklimpusi į skolas, todėl dukra už dešimt dolerių parduodama svetimam ūkiui. Ilgai spyriojusis, ten ji įsimyli ją merginusio šeimininko sūnų ir, žinoma, iš didelės meilės pastoja. Po to įvykių grandinės galima nebetęsti, nes viskas rutuliojasi pagal lietuviams gerai žinomą paskenduolės archetipą: šeima jos išsižada, mylimasis apkaltina suviliojimu ir kėslais į aukštesnį statusą, jo motina – paleistuvyste. Galiausiai viskas baigiasi mergelės rauda ant upės slenksčio – visų atstumta už tai, kad mylėjo, ji klausia Dievą, kuo nusikalto ir kodėl šventas jausmas paverčiamas pasileidimu. Tėvui sustabdžius tragišką akimirką, į pasaulį ateina naujas žmogus, atsinešantis gimtyje užkoduotą prakeiksmą. Sakote, kažkur girdėta? Be abejo, taip prasideda ir baigiasi visos elegiškos nelaimingų veronikų istorijos, deja, net ir XXI amžiuje vis dar keistai romantizuojamos. Prie minėto siužeto dar reikėtų pridurti, kad visa tai pasakojama be galo estetiškoje, estetiškoje, skaisčiai, skaisčiai raudonomis rožėmis nuklotoje modernioje (?) scenoje (dailininkė Laura Luišaitytė).

Lina Klusaitė

Apie Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Jobo knyga“

Lina Klusaitė

Pamąstymai apie praėjusį teatro sezoną

Jei kas nors padarytų sociologinę apklausą, kiek teatralų į savo profesinės dienos paminėjimą ir „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremoniją žvelgia kaip į šventę, optimistiškai nusiteikusių turbūt būtų mažuma. Ir tai suprantama, nes kad ir kaip kiekvienais metais bandome gaivinti šį ritualą, keisti scenarijų, aplinką, požiūrį į minėtiną datą, vaizdeliai, bent jau regimi TV ekrane, visada būna panašūs. O panašumas, jausmas, kad visa tai jau kažkur matei, atsiranda ne dėl renginio režisierių ar vedėjų išmonės stokos, o dėl paprasčiausio žmogiškojo faktoriaus, išduodančio tai, ką ne kiekvienam pavyksta paslėpti ir ko galbūt nenorėtume matyti: konkurencijos ir nepasitenkinimo grimasų iškreiptų veidų, netikrų šypsenų, demonstruojamo pranašumo, tramdomų nevilties ašarų ir nusivylimo, kad vėl likai kažkur paraštėse, nepastebėta/s, neįvertinta/s, nesuprasta/s. Tokie išgyvenimai pernelyg žmogiški, kad būtų galima juos kritikuoti, ir pernelyg akivaizdūs, kad būtų galima apsimesti, jog viso to nėra ir niekada nebuvo. Būtent dėl savo realumo iš šalies stebinčiajam jie yra patys įdomiausi, atskleidžiantys metų metus kauptas nuoskaudas, troškimus, aistras, užkulisinius teatrų žaidimus ir intrigas. Kaip viename interviu netiesiogiai prasitarė Rimas Tuminas, visame tame yra netgi savotiško grožio. Neseniai Didįjį Maskvos teatrą sukrėtusius įvykius, po kurių šios įstaigos meno vadovas dar ilgai slėps subjaurotą savo veidą, lietuvių režisierius pakomentavo taip, kaip gali pakomentuoti tik nenuilstantis mūsų laikų romantikas:

Lina Klusaitė

Dar kartą apie teatro reklamą

Kai liepos pradžioje ėmiau domėtis artėjančia kasmetinio Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programa, pirmoji interneto portaluose aptikta antraštė skelbė: „Prancūzijoje krikščionofobija kaltinami menininkai atvyksta ir į Lietuvą“. Perskaičius reklaminį tekstą apėmė dvejopas jausmas: džiaugsmą, kad vėl turėsiu galimybę pamatyti jau pamėgtus neįprastą teatrinę raišką demonstruojančius režisierius temdė nustebimas, kad tokie ne tik pasaulyje, bet ir mūsų šalyje gerai žinomi menininkai kaip Rodrigo Garcia ir Romeo Castellucci pristatomi Prancūzijos radikaliųjų katalikų instituto sukelto skandalo kontekste, žinoma, neatmetant tokios tikimybės ir katalikiškoje Lietuvoje (kituose tekstuose taip pat buvo galima justi laukiamo skandalo gaidelių, sąmoningo viliojimo emocionaliais eretikų epitetais).

Pamaniau, kad reklama, spektaklių vertės kriterijus išmainanti į skandalo tikimybę, veikiau tiktų geltoniesiems puslapiams, todėl natūraliai kilo klausimas