Autorius: Lina Klusaitė

Nuviliančios saulės vonios

Jau tapo įprasta, kad valstybiniai teatrai savo atsinaujinimo politiką vis dažniau grindžia garsiomis užsienietiškomis pavardėmis. Kai kurias išgirdus, ne vienam scenos meno gerbėjui išties nušvinta akys. Lietuvos nacionalinis dramos teatras jau žibėjo Kristiano Lupos, Árpádo Schillingo vardais, o štai šiemet teatro sėkmės vairas patikėtas kylančiai lenkų žvaigždei, Lupos bendražygiui Łukaszui Twarkowskiui, sutikusiam parodyti net dvi premjeras. Lenkijoje sukurtas režisieriaus audiovizualinių potyrių spektaklis „Juoda saulė“, sumanytas kaip eksperimentinis projektas, reikia manyti, turėjo atliepti tą vadovybės sumanymų ir publikos poreikių dalį, kuri susijusi su naujų formų ir technologijų scenoje diegimu. Tačiau kartais ima ir nutinka taip, kad į daug žadančius projektus dedamos viltys nepasiteisina, o išgirti talentai nuvilia. Tad, užuot pasidžiaugus sėkmę nešančiais velykiniais kiškučiais, tenka skaičiuoti nusivylimus.

Čechovas, karas ir nuobodybė

„Vos tik pradedam gyventi, pasidarom nuobodūs“, – pabaigos monologą pradeda laisva menininkė Agnieška, o vaizdo projekcijoje jai už nugaros nusišauti ketinantis vokiečių karininkas taip ir nepaspaudžia gaiduko. Šiame finaliniame Yanos Ross spektaklio „Trys seserys“ vaizde, regis, sutelpa visa menama Čechovo esmė, į kurios paieškas jau visą šimtmetį leidžiasi ne vienas šio dramaturgo gelminių paslapčių pakerėtas režisierius, savo įžvalgomis siekiantis prapjauti žmogaus sielos pūlinius ir galbūt atrasti tai, ko neįtarė pats žymusis daktaras. Deja, kančia, nuobodulys ir neišsipildžiusios svajonės yra tie trys kertiniai akmenys, ant kurių dažniausiai laikosi šio autoriaus interpretacijų įvairovės statybos, Lietuvos teatre virtusios savotišku čechovizmo fenomenu.

 

Sovietiniais laikais Čechovo pjesių pasirinkimas buvo gana natūralus reiškinys, viena vertus, atliepęs valdžios raginimą statyti rusų literatūrą, kita vertus, puikiai tikęs išreikšti neapibrėžtas, merdinčias, kankinančias tuometines žmonių jausenas. Šiandien stebėti 1978 m. Eimunto Nekrošiaus sukurto „Ivanovo“ vaizdo įrašą su legendiniais Rūtos Staliliūnaitės ir Kęstučio Genio vaidmenimis darosi beveik nepakeliama – iš vidaus žmogų graužianti užslėpta kančia čia beveik totali, į spektaklį režisierius, regis, sudėjo visą epochos liūdesį (beje, Čechovas savo pjeses vadino komedijomis). Dar Juozapas A. Herbačiauskas, savo laiku ironizavęs rusų dramaturgija susižavėjusius tarpukario intelektualus, įrodinėjo, kad lietuviams labiau būdingas lengvas šekspyriškas, o ne sunkus rusiškas – turimas omenyje gogoliškas – humoras. Tačiau istorija pasisuko taip, kad pastarųjų vietą užėmė slegiantis čechovizmas, kartu su legendiniais Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektakliais tapęs lietuvišką teatrinę tapatybę formuojančia savastimi. Nieko keisto, kad laukiama jei ne šio dramaturgo dekonstrukcijos, tai bent kitokio, šiuolaikiško jo perskaitymo. O šiuolaikybė, žinia, reikalauja, kad norintieji įveikti Čechovą ne tik išdrįstų paspausti gaiduką, bet ir „nužudytų autorių“.

Laikinas normalumas

Mačiusieji bent vieną Krzysztofo Warlikowskio spektaklį žino, kad šis lenkų režisierius nekuria gražaus teatro. Tuo įsitikinti buvo galima dar 2004 m. „Sirenose“ parodytuose Sarah Kane „Apvalytuose“, žiūrint „(A)pollonia“ vaizdo įrašą Naujosios dramos akcijoje (2012 m.), apie tai kalbėjo ir pats režisierius jo kūrybinį portretą šių metų festivalio klubo programoje pristačiusiame dokumentiniame filme „Nauja svajonė: Krzysztofas Warlikowskis“. Naująja lenkų teatro viltimi vadinamo režisieriaus spektakliai, nors ir naudoja populiariosios kultūros klišes, grožio standartus, yra toli nuo saugaus miesčioniškos publikos scenos meno supratimo. Tai veikiau iš gyvos žaizdos, asmeninės patirties gimstantis teatras, provokuojantis savo atvirumu, kalbantis tik apie skaudžius, ribinius, obsceniškus, uždraustus dalykus. Kartu tai teatras, bandantis įveikti susvetimėjusį aplinkos priešiškumą, ieškantis savojo tapatumo ir sąlyčio su gimtąja vieta. Warlikowskio manymu, visiškai save išreikšti galima tik tėvynėje – aplinkoje, priešiškoje tavo atžvilgiu, tad jo kūryba dažniausiai gimstanti iš konfrontacijos su savimi ir sociumu, nuolatinio konflikto su lokalia bendruomene. Turint omenyje prokatalikiškos Lenkijos politinį klimatą, dominuojančias konservatyvias visuomenės pažiūras, tai nė kiek nestebina. Kaip ne kartą minėjo pats režisierius, jam teatras – rezistencijos vieta, kur jis gali nusimesti socialinių normų suvaržymus ir būti savimi.

Žalčio prakeiksmai: mitas ir tikrovė

Rugsėjo pabaigoje buvusios Raudonojo Kryžiaus ligoninės patalpose pristatyta Oskaro Koršunovo premjera „Eglė žalčių karalienė“ pasitikta kviečiant žiūrovus „išjudinti atjautą“ ir taip treniruoti jautriausią savo sielos organą. Dar vasarą nuskambėjus Koršunovo parengtam Elfriede Jelinek „Prašytojų“ skaitymui buvo galima įsitikinti, kad pjesėje, grįstoje empatijos principu, šis dvasios organas veikia puikiai. Nors šiuokart „Prašytojų“ turinys liko nuošaly, Jelinek inspiruota ir tikrais faktais paremta pabėgėlių tema tapo pretekstu mąstyti ne tik diskriminuojamo, nereikalingo, svetimo atėjūno problemą, bet ir kritiškai pažvelgti į savąją tautinę savimonę. Dėsninga, kad pastarosios pagrindu režisierius pasirinko kone labiausiai į lietuvio sąmonę įsirėžusį ir etnologų plačiai aptartą „Eglės žalčių karalienės“ mitą, leidusį nenuslysti dokumentalumo paviršiumi ir atverti begales skirtingų interpretacijų, kaskart vis kitokių suvokimo galimybių. Tiksliai pasirinkta, reikšmiškai talpi mito, pabėgėlių temos bei atšiaurios ligoninės erdvės, primenančios uždaras paribių (getų, įkalinimo, tardymo įstaigų) vietas, sąjunga ir tapo tuo spektaklio paveikumo matu, kuriuo matuojamas gyvas, dinamiškas, su žiūrovu komunikuojantis šiuolaikinis teatras.

Teatrinė atmintis – ne vien teoretikų galvose

Kad ir kaip stengtųsi būti šiuolaikiškas, teatras yra vienas archajiškiausių menų, nes jame veikia gyvi žmonės. O žmogus negali būti be atminties, asmeninio ir istorinio laiko refleksijos. Teatro trumpalaikiškumas užaštrina atminties darbą. Todėl jį nuolat persekiojo ir persekios „praeities šmėklos“. Teatre dabartį suvokiame per atmintį. Atmintis gali būti teatrinė ir asmeninė, būtent per pastarąją patiriame identifikaciją su sceniniu įvykiu. Tai teatre brangiausia. Teatrinė atmintis gyva ne vien teoretikų galvose. Esu įsitikinęs, kad ją turi nemaža dalis teatro publikos. Ypač kalbant apie Jaunimo teatrą. Daugumai teatralų šio teatro atmintis yra susijusi su legendiniu Dalios Tamulevičiūtės ir Eimunto Nekrošiaus kūrybos periodu. Jo neįmanoma ir nereikia stengtis pakartoti. Bet norint tęsti teatro kūrybinį gyvenimą, neišvengiamai kyla klausimas – kaip dabartyje įprasminti jo atmintį? Manau, per kūrybines idėjas, galinčias prasmingai susieti skirtingas kartas, galbūt ir laikus. Norėčiau pabandyti Jaunimo teatre tokias idėjas įgyvendinti. Nežinau, kaip pasiseks. Esu nemažai dirbęs su šiuolaikine dramaturgija ir eksperimentais netradicinėse erdvėse. Norėčiau kažką šioje srityje nuveikti ir Jaunimo teatre. Kaip žinia, padarytų darbų atmintis teatro esamajam laikui nieko nereiškia. Naują darbą pradedi nuo tuščio lapo. Prieš tokį lapą dabar ir esu.

Kafka „as he is“

Ką daryti, kai domėjimasis bado meistrais – suprask, menininkais – smarkiai smunka, o „rengti tokius savos režisūros spektaklius“ neapsimoka, – svarsto Francas Kafka savo novelėje „Bado meistras“, kurią Lietuvoje dar gūdžiame sovietmetyje (1965) išspausdino „Literatūra ir menas“, pristatydamas šį kūrinį kaip socialistinio realizmo kanonus atitinkantį meno pavyzdį. Anot literatūrologų, novelėje tvyranti beviltiškumo, nuolatinės frustracijos nuotaika buvo suvokiama ne tiek ideologiškai, kaip galima buvo tikėtis, o kaip atliepianti tuo metu gyvenusių menininkų jausenas, būsenas, poreikius – badas buvo suprantamas ne kaip socialinis, o veikiau kaip idealizuotos tikrovės troškimą slepiantis metafizinis / metaforinis reiškinys. Eimuntas Nekrošius, perkėlęs „Bado meistrą“ į kamerinę „Meno forto“ sceną, savo naujuoju spektakliu tarsi antrina Kafkai: šiandien, kai kalbėti galima laisvai ir atvirai, tai visiškai neįmanoma – „tai buvo kiti laikai“.

 

Kitais laikais dvelkia ir visas spektaklis, sustingęs praeities formose, tarsi svetimkūnis judriame šiuolaikinio teatro peizaže, pasiklydęs tarp ankstyvųjų režisieriaus darbų – „Kvadrato“ ir „Pirosmani, Pirosmani“ – asketiškumo. Kuo paaiškinti tokį Nekrošiaus posūkį atgal į praeitį? Norėtųsi manyti, jog kartu su Kafkos kūrinyje užkoduotomis menininko atsidavimo, perfekcionizmo, garbės troškimo, nepatenkintos tuštybės temomis režisierius reflektuoja ir savąjį atsiskyrimą nuo šiuolaikinio meno, o tiksliau – jo kūryboje taip ir neįvykusias esamo laiko reprezentacijas, neišpildytą aktualumo ir efektingumo reikalavimą, pelniusį šlovę ne vienam menininkui. Nekrošiaus teatro savitumas, politinių virsmų dešimtmečiais žavėjęs ne tik Lietuvos, bet ir užsienio publiką, reiškėsi, viena vertus, nusišalinimu nuo socialinių klausimų lauko ir sunkiai suvokiamų, neapčiuopiamų, tačiau nujaučiamų žmogaus dvasios būsenų vaizdavimu, kita vertus, metaforinės raiškos iškėlimu ir gilinimusi į pačią teatro prigimtį, ieškant laikui nepavaldžių archajinių formų, įvaizdžių, kuriant tik teatro priemonėmis išgaunamą autonomišką sceninę realybę ir transcendenciją.

Kur baigiasi nuoširdumas?

Gyvename viešų paslapčių laikais, kai visuomenė atsipalaiduoja užsiimdama psichoanalize, o menas suvokiamas ne tik kaip gera pramoga, bet ir kaip per viešą išpažintį atliekama saviterapija. Šiandien viešas atviravimas yra kone ryškiausia šiuolaikinio meno tema, įskaitant ir teatrą. Čia vis dažniau kalbama apie patyrimą, atsivėrimą, įsiklausymą, nuoširdumą. Viliamasi, kad atpažintas nesumeluotas gyvenimo turinys grąžins teatrui prasmės pažadą. Ir iš tiesų, kuo dar gali nustebinti scenos menas, visą praėjusį šimtmetį atakavęs žiūrovus įvairiausiais efektais, šokiravęs, gluminęs, kėlęs revoliucijas. Nebent atvirumo paieškomis ir persikėlimu į privačią erdvę.

 

Šiemetinio teatro festivalio „Sirenos“ organizatoriai, šią stebimą teatro tendenciją pavertę užsieninės programos ašimi, kvietė atsigręžti į menininkų pasakojamas asmenines istorijas, patirti nesumeluotą, nuoširdų išpažinties jaudulį. Juk kas gali jaudinti labiau nei scenoje „išklojamas“ menininko gyvenimas, intymūs atsiminimai, kito žvilgsniui pateikti vieši prisipažinimai. Vis dėlto dabartiniame pasaulyje, kur gyvenimas vis labiau tampa teatru, o teatras gyvenimu, kur tikrovė – tik kaukės metafora ir nieko nėra tikro, atvirumas ir nuoširdumas lengvai virsta paklausia preke. Būtent tai parodė ne vienas „Sirenų“ užsienio spektaklis, tarsi per klaidą patekęs į pagrindinę festivalio programą, stebinęs savo blankumu, neprofesionalumu, tačiau vis dar apibūdinamas magišku „post“, atveriančiu kelią į pripažinimą. Teisybės dėlei reikėtų prisiminti, kad postdraminis teatras, XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais išaugęs iš performanso meno, atsiradęs kaip priešprieša prasmes ir idėjas generuojančiam siužetiniam teatrui, žavėjo kūniškumu, energija, vizualumu, konceptualumu – visu tuo, ką vadiname režisūrine išmone ir profesionalumu. Šiandien jau matome, kaip postdraminė scena virsta puikia terpe rastis netalentingiems, teatro vardu prisidengusiems atlikėjams. Kai teatras deklaruoja neturįs aiškios krypties, apibrėžtų senumo ir naujumo kriterijų, pats save kartoja, perkuria, mėgdžioja ir iš savęs šaiposi, turėti ką pasakyti tampa savotišku iššūkiu, įveikiamu tik talentingiems kūrėjams.

Priartėję horizontai

Baigiantis rugsėjui „Skalvijos“ centre įsibėgėjęs teatro festivalis „Sirenos“ kartu su Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu pristatė du Audronio Liugos vadovaujamo centro (TKIEC) prodiusuojamus dokumentinius filmus apie ryškiausius praėjusiais metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kūrusius režisierius: „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę“ (rež. Mikas Žukauskas) ir „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ (rež. A. Liuga ir Juozas Javaitis).

 
Kaip skelbia anonsai, tai bandymai iš arti pažvelgti į režisierių kūrybinio darbo procesą, pateikti savitą požiūrį į menininką ir žmogų. Ne paslaptis, jog tokie filmai dažnai paklūsta susikurtiems režisierių įvaizdžiams, viešai išpažįstamiems jų autoritetams. Gimstantys iš meilės, susižavėjimo, asmeninių simpatijų, vertybinių ideologinių įsitikinimų, paprastai jie siekia formuoti kuo patrauklesnį menininko vaizdą, įteigti savo pasakojimą publikai. Ne paslaptis ir tai, jog paversti nekvestionuojamu šventu kanonu, jie retai kada atskleidžia tikrovišką, nemistifikuotą menininko portretą. Vienas tokios dokumentikos pavyzdžių – praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ matytas Ramunės Sakalauskaitės filmas „Pakeliui į prieplauką“, pasiūlęs Rimo Tumino idealą, besąlygiškai paklūstantis režisieriaus žavesiui, jo asmenybę ir kūrybą apibendrinančiam kolegų požiūriui. Įpusėjus filmui supranti, kad ne autorė režisuoja veiksmą, o pats filmo herojus savo autoritetu režisuoja autorę.

„Sirenų“ vilionės

Jau tapo įprasta, kad ruduo teatralams prasideda ne tik premjerų maratonu, ilgų distancijų bėgimu aplankant prestižines didžiąsias ar užmirštas mažąsias scenas, bet ir kasmetinio tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ gausiai pasipilančiais renginiais, akcijomis, reklaminėmis vilionėmis. Vilionė – žanras, kurio galima išmokti, bet negalima pakartoti, todėl festivalio kūrybiniams darbuotojams tenka vis iš naujo ieškoti būdų, verčiančių žiūrovus pasiduoti vizualinei stendų traukai, suklusti ir išgirsti skelbiamą žodį. Dar vasarą vilioję kūniško dalyvavimo spektaklyje idėja ir kvietę tiesiogine to žodžio prasme patirti teatrą, vėliau rengėjai akcentus kreipė nevaidybos linkme, ir turbūt buvo teisūs. Bandymai suvesti festivalio moto į aiškiai apibrėžtą šūkį, kai pastarąjį atitinka vos vienas pasirodymas, visada kelia abejonių. Šįkart daug tikslesnis buvo užsienietišką programą apibūdinantis nevaidybos – bent jau taip, kaip mes ją suprantame, – strategijos įvardijimas ir pasirinkimas. Nors ne visi svečių spektakliai tokią atitiko, tenka pripažinti, kad Lietuvoje „Sirenų“ festivalis išlieka kitokios teatrinės realybės traukos vieta, naujovėms atvira publika čia vis dar gali atrasti neišvaikščiotų scenos meno teritorijų.

Tvarka turi būti

Kad Lietuvoje demokratija turi trūkumų, seniai nieko nestebina. Jauna šalis dar tik mokosi pilietiškumo abėcėlės, todėl siekis suvaldyti politikų savivalę ir įvesti tvarką čia kartais susiduria su desperatiškomis pastangomis. Su tokiomis pastangomis, regis, susidūrė ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro iniciatyva palaikyti jaunus menininkus. Praėjusiais metais vykusio dramaturgijos festivalio „Versmė“ organizatoriai, eliminavę konkursą ir savo nuožiūra atrinkę tris rašančius žmones, pavedė kiekvienam jų sukurti pjesę šmaikščiai maironiška tema „Graži tu, mano brangi tėvyne“. Į teksto kūrimo procesą buvo įtraukti ir aktoriai bei režisieriai. Tai tik dar kartą parodė, kaip rizikinga pirkti katę maiše. Tokiais atvejais rezultato beveik neįmanoma numatyti, o rengėjai gali džiaugtis, kad novatoriškas strategijas taikančios kūrybinės dirbtuvės įvyko. Turbūt tokia yra demokratijos kaina.

 

PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”