Autorius: Jurga Šarapova

Piešti be galo

Kas yra rašymas? Neprisimenu, kaip pirmą kartą susidūriau su piešimu, bet gerai įstrigo ankstyvosios rašymo patirtys: tobulas sąsiuvinys už dvi kapeikas, ir aš su savo liejančiu parkeriu bei kreivomis raidėmis. Puslapis pats gražiausias, kol aš neprisiliečiau – nuostabios linijų grotelės ir paraštė. Gražios yra spaudos raidės – jos vienodos. Mano gi – kiekviena kitokia. Kada žmonės pradėjo gaminti tuos vienodus, visiškai vienodus daiktus ir kas tie pirmieji visiškai vienodi daiktai? Raidės spaustuvėje, smeigtukai, pinigai... Ir kas sugalvojo, kad visos sagos marškiniuose turi būti vienodos... O gamtoje nėra dviejų tokių pačių viščiukų, dviejų tokių pačių spyglių, lapų, žmonių.

Ir aš noriu taip „rašyti“ – nenoriu pasakoti jokių istorijų, serialų ar komiksų, noriu rašyti visada tą patį ir niekada nekartoti ženklų, nes nėra dviejų vienodų žmogelių, meškų, zuikių. Nėra išankstinio plano. Visada žinau, kad jis yra – taip veikia žmogaus protas, bet aš stengiuosi pradėti anksčiau, nei kontroliuojanti asmenybės dalis garsiai artikuluoja savo „planą“. Antraip, reikalas yra žlugęs. Jeigu nepavyksta plano „pamiršti“, akivaizdu, kad pasirodys „mitologinių tėvų“ ženklai. Čia atėjau iki tos pasakojimo vietos, kur ketinu smalsesniam žiūrovui pasiūlyti porą „raktų“ – ką galima rasti ir kaip maždaug galima rūšiuoti motyvus, pasirodančius mano darbuose – tekstilėje ir piešiniuose.

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”