Autorius: Bienalės inf.

57-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje išdalinti apdovanojimai

Gegužės 13 d. žiuri, sudarytas iš Manuelio J. Borja-Villelo (žiuri pirmininkas, Ispanija), Francescos Alfano Miglietti (Italija), Amy Cheng (Taivanas), Ntone’o Edjabe’o (Kamerūnas), Marko Godfrey’aus (Didžioji Britanija) išdalino Venecijos bienalės apdovanojimus.

„Auksinis liūtas“ už geriausią Nacionalinį pasirodymą skirtas Vokietijai, jai atstovauja Anne Imhof. Komisaras: ifa (Institut für Auslandsbeziehungen) ir Užsienio reikalų ministerija. Kuratorė: Susanne Pfeffer. Eksponavo: Anne Imhof. Vieta: Giardini. Apdovanojimas skirtas už galingą ir trikdančią instaliaciją, kuri kalba apie sudėtingą dabartį. Ekspozicija kelia nerimą, stulbina architektūra, kuri analizuoja santykius su vaizdais, objektais, kūnais ir garsais.

Specialus paminėjimas skirtas Brazilijai, jai atstovauja Cinthia Marcelle. Komisaras: San Paulo bienalės fondas. Prezidentas: João Carlos de Figueiredo Ferraz. Kuratorius: Jochenas Volzas. Eksponavo: Cinthia Marcelle. Vieta: Giardini. Instaliacija patraukia pakeista, įsiurbiančia erdve, kur neįmanoma jaustis saugiam. Ir instaliacijos struktūra, ir videodarbas, parengtas kartu su Tiago Mata Machado, kviečia gilintis į šiandienos Brazilijos visuomenę.

„Auksinis liūtas“ už geriausią menininko pasirodymą parodoje „Viva Arte Viva“ skirtas Franzui Erhardui Waltheriui (gimusiam 1939 m. Vokietijoje, gyvenančiam Fuldoje). Vieta: Arsenale-Corderie. Jo kūrinys per formas, spalvas, medžiagas, skulptūrą verčia žiūrovą įsitraukti keliais būdais, padeda ieškoti atsakymo, kaip gyventi tranzitinėje dabartyje.

„Sidabrinis liūtas“ daug žadančiam jaunam menininkui atiteko Hassanui Khanui (gimusiam 1975 m. Jungtinėje Karalystėje, gyvenančiam Kaire). Vieta: Giardino delle Vergini. Į menininką atkreiptas dėmesys dėl intymumo, kuris atsiskleidžia kūrinyje ir rodo subtilias jungtis tarp balso, garso ir horizonto. Jo kompozicija, skirta viešam parkui, sukuria įsismelkiančią patirtį, kuri nuostabiai sujungia tai, kas politiška ir poetiška.

Žiuri taip pat nusprendė atskiru paminėjimu išskirti du menininkus.

Išskirtas Charlesas Atlasas (gimęs 1949 m. JAV, gyvenantis Niujorke). Vieta: Arsenale-Corderie. Įsiminė jo kūrinio montavimo sumanumas, mat čia susilieja natūralumas ir dirbtinumas, o žodžiai kelia svarbius klausimus apie susierzinimą, seksualumą ir klasę.

Išskirtas ir Petritas Halilajas (gimęs 1986 m. Kosove, gyvenantis tarp Bocolo, Berlyno ir Prištinos). Vieta: Arsenale – Corderie/Sale d’Armi G – Giardini/Centrinis paviljonas. Jis pastebėtas už vaizduotę skatinančias intervencijas į Arsenalo ir Centrinio paviljono architektūrą, kurie kalba apie Kosovo istoriją ir vaikystės prisiminimus.

Daugiau bienalės informacijos galima rasti: www.labiennale.org

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”