Autorius: Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Arūno Žebriūno „Gražuolė“ Izraelyje

Arūno Žebriūno „Gražuolė“ – vienas ryškiausių autorinių filmų Lietuvos kino istorijoje. Dėl sociokultūrinių, politinių ir technologinių priežasčių juo ilgą laiką galėjome džiaugtis tik mes. Sovietmečiu 1969 m. sukurtos „Gražuolės“ ir daugelio kitų lietuviškų ir Sovietų Sąjungos centruose kurtų filmų sklaida buvo ribota. Ką rodyti Vakarams iš kasmet SSRS sukuriamų apytikriai pusantro šimto kūrinių, spręsdavo centras: jis atrinkdavo arba konjunktūrinius, ideologijos sklaidai parankius kūrinius, arba šedevrus, prieš kuriuos nublankdavo bet koks įdomesnis kažkur imperijos pakraštyje sukurtas filmas. Atgavus Nepriklausomybę, sovietmečiu kurti lietuviški kūriniai nurašyti kaip nesavi, vėliau norą svetur parodyti lietuvių kino istorijos pavyzdžius užklupo technologinė negalia – kino juostos paseno ir susidėvėjo, Lietuvoje nebeliko kino laboratorijos, pajėgios parengti naujas analogines filmų kopijas. Skaitmeninės technologijos šią sklaidos negalią padėjo įveikti – suskaitmenintus ir restauruotus kūrinius, pritaikytus šiuolaikiniams kino teatrams, galima pamatyti.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Margarethe von Trottos „Rosa Luxemburg“ ir Martos Meszaros „Dienoraštis mano vaikams“

Dėmesys istorijai, praeičiai, atminčiai – išskirtinis Naujosios bangos palytėto Vidurio Rytų Europos kino bruožas. Kaip teigia tyrinėtojai, socialistinio laikotarpio kinematografinės praeities reprezentacijos čia atliko kelias funkcijas: konsolidavo tautinę savimonę dėl nacionalinės bendrystės jausmo ir suteikė galimybę gilintis į universalius moralinius klausimus. Dar vienas šio regiono kino bruožas – įprastų šeimyninių saitų tarp vaikų ir tėvų trūkis. Karo, pokario metais tėvų netekę našlaičiai – vis dažnesni vėlyvojo socializmo filmų herojai.

Praeitis, trauminės patirtys nesvetimos ir Martai Meszaros. Į jas režisierė gilinasi filme „Dienoraštis mano vaikams“ (1982, į ekranus išleistas 1984 metais), tapusiame pirmąja keturių režisierės kino dienoraščių dalimi. Tačiau, priešingai nei kiti į universalumą, kitaip tariant, pasakoti Didžiąją istoriją pretendavę Vidurio Rytų Europos istoriniai filmai, pastarasis į stalinizmo metus gręžėsi pasakodamas subjektyvią, savą, asmeninę istoriją. Kita vertus, istorinės temos suasmeninimas – ne tik autorinė režisierės strategija, bet ir laisvės suvaržymų, ribojusių galimybę kalbėti tam tikromis temomis, pasekmė. Istorijos suasmeninimas, nukėlimas į šeimos lygį leido ją „nupolitinti“ arba kalbėti užuominomis, be deklaracijų.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Festivalis „Panorama Europe“ pristatė rinktinę mūsų dokumentikos programą

„Dabar galimybių pamatyti filmus netrūksta, bet laiko juos žiūrėti labai trūksta“, – tarsi bandydamas pateisinti šiuolaikybės ritmą tarstelėjo daugiau nei du dešimtmečius Niujorke gyvenantis lietuvis Mindaugas. Šia paprasta mintimi baigėsi mano paskutinis susitikimas Niujorke. Tačiau viešnagė šiame mieste buvo tokia pat netikėta kaip ir jos priešistorė. LR ambasadai JAV tarpininkaujant, Niujorko kino festivalis „Panorama Europe“ susidomėjo „Meno avilio“ restauruotų lietuvių dokumentinių filmų programa „Kino inkliuzai“. Į pasiūlymą rodyti šią programą, žinoma, atsiliepėme. Taip pat ir į siūlymą važiuoti jos pristatyti. Tad kartu su kuruojama programa keliavau ir aš.