Autorius: Žemiau pasirašę autoriai

Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2017 04 07 Vilniuje, rezoliucija

Lietuvos Respublikos Prezidentei J.E. Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
Lietuvos Respublikos Ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui


Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2017 04 07 Vilniuje,

REZOLIUCIJA

Per visus Nepriklausomybės metus Lietuvos partijos ir vyriausybės savo programose deklaratyviai kartojo, kad kultūra yra jų politikos prioritetas. Pastarųjų Seimo rinkimų laimėtojai tokį prioritetą skelbė garsiausiai. Deja, rašytojai ir grožinės literatūros vertėjai savo prioritetiškumo niekaip nepatiria. Priešingai – nauji mokesčių pakeitimai kūrėjus skurdina ir stumia į gyvenimo paribį.


Kurį laiką galiojo kūrėjų ir valdžios diskusijų dėka pasiektas sprendimas nuo autorinių sutarčių mokėti socialinio draudimo įmokas nuo pusės pajamų. Bet jis neseniai atšauktas, ir uždėta prievolė mokėti nuo visų pajamų. Kodėl? Primygtinai raginame grįžti į buvusią padėtį.


Lietuvos socialinio draudimo sistema intelektinės nuosavybės turėtojo ir kitos šalies santykius, taip pat disponavimą tokiu turtu prilygina darbdavio ir darbuotojo santykiams. Tai niekaip nesutinka su 1999 03 09 Europos Parlamento Rezoliucija „Dėl menininkų padėties ir vaidmens Europos Sąjungoje“.


Mes nereikalaujame lengvatų ar išskirtinių sąlygų. Mes norime teisingos ir autorių darbo specifiką atitinkančios mokestinės aplinkos. Nekomercinis menas nėra serijinė gamyba ar vienadienių individualių reikmių tenkinimas, sudėtingi kūriniai įvertinami ir pripažįstami tik po kurio laiko, bet jie kuria Lietuvos kultūros prestižą ir veidą. Tai nėra veikla, mūsų nedidelėje kalbinėje bendruomenėje laiduojanti pragyvenimą autoriui, bet ji padeda išlikti tai bendruomenei. Todėl raginame atsižvelgti į autorių darbo specifiką ir rašytojų bei vertėjų honorarų apmokestinimą sutaikyti su tos specifikos supratimu.


Jūsų dėmesį rašto žmonių socialinėms reikmėms vertinsime pagal reakciją į šią Rezoliuciją. Lauksime atsakymo.

Neugdykime tautų priešpriešos

2017-03-22 Vilnius

Rašome Jums skaudžia Ukrainai tema, persikėlusia iš Lenkijos į Lietuvą. Kalbame apie liūdnai pagarsėjusį lenkų režisieriaus Voicecho Smažovskio 2016 m. sukurtą vaidybinį filmą „Volynė“ (Woiciech Smarzowski, „Wolyn“), pristatomą šių metų „Kino pavasaryje“.


Tai keistas akibrokštas Lietuvos žmonėms dabartinių Lietuvos ir Ukrainos santykių kontekste. Kaip tai turėtų vertinti festivalio globėja Lietuvos Respublikos Prezidentė, institucinė partnerė Kultūros ministerija, pagaliau, kaip tai dera su oficialia Lietuvos pozicija Ukrainos ir Lenkijos santykių požiūriu?

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”